Jau 20 metų nespalvotą vaikystę padeda nudažyti spalvomis

sypsenos20
Šakių vaikų dienos centro vadovė Jūratė Arštikaitienė (centre) padėkas už nevaldišką prisilietimą prie žmogaus įteikė socialinėms darbuotojoms Ritai Dumbliauskei (kairėje) ir Kristinai Baršauskienei. D. Pavalkio nuotr.

Gintarė MARTINAITIENĖ

Trečiadienį kone visą dieną vyko Šakių vaikų dienos centro „Šypsenos“ 20-asis gimtadienis. Netrūko nei diskusijų, nei rimtų pasvarstymų, nei pramogų ir sveikinimų. Juk rajone tai pirmoji kregždė, parodžiusi ir teberodanti pavyzdį, kaip dirbti su vaiku ir nuspalvinti jo vaikystę ryškesnėmis spalvomis ypač tais atvejais, kai to nepadaro tikrosios šeimos.

Vaikų dienos centro vadovė Jūratė Arštikaitienė sako jau sunkiai bepamenanti, kada Šakiuose buvo pradėta kalbėti apie dienos centrus, tačiau nors renginio metu ji ne kartą įvardyta būtent tuo žmogumi, kuris visą šitą košę užvirė, moteris sako, jog pradininkė buvo Laima Mockevičienė. Būtent ji, sako J. Arštikaitienė, ja patikėjo, nors tada jai nebuvo nė trisdešimt, netrūko ir galvojančių, „o ką ta piemenė čia padarys“, tačiau ir padarė, ir tebedaro.

„Viskas prasidėjo nuo organizacijos „Gelbėkit vaikus“. Jie atsivežė modelį iš Švedijos, pabandė pakartoti ir šiandien mes rajone turime 11 dienos centrų“, – kalbėjo J. Arštikaitienė.

Šiais džiuginančiais skaičiais sunkiai galėjo patikėti ir viešnia, žurnalistė bei glaudžiai būtent su „Gelbėkit vaikus“ organizacija susijusi Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, pati dažnai dalyvaujanti paramos akcijose, pati vykstanti į sunkiai besiverčiančias šeimas.

„Net nežinau, ar dar kažkur yra 11 dienos centrų“, – svarstė ji.

Visgi pirmiausiai savo įžvalgomis, kokiomis spalvomis nusidažiusi rajono vaikų vaikystė, prabilo psichologė Aušra Jakavičienė. Tiesa, ji pripažino, kad nors šventinę dieną norėtųsi kalbėti tik apie gražias bei sodrias spalvas, visgi vaikystė būna ir labai niūri.

„Vaikas – baltas popieriaus lapas. Tai mes, suaugę, pripiešiam į tą lapą ir turim vaikus ne tik su ryškių spalvų vaikyste“, – tikino A. Jakavičienė, teigusi, jog jeigu ne dienos centrai, jų veikla, neaišku, ar apskritai galėtume kalbėti apie prašviesėjimą.

Čia, kalbėjo psichologė, vaikai patenkina ne tik būtiniausius poreikius, tokius kaip maistas, šiltas prieglobstis, bet ir meilės, saugumo, kas ypač svarbu.

„Prie svetimo glaudžiasi, kai trūksta šilumos ir meilės“, – sakė psichologė, pastebėjusi, kad neretai dienos centro lankytojams mamas ar tėčius atstoja čia besidarbuojantys savanoriai ar kiti darbuotojai, kurie vaikams būna ir pavyzdys, ir atrama, ir auklėtojai.

Gražių žodžių netrūko ne tik savo veiklai atsidavusiai J. Arštikaitienei, bet ir komandos nariui, jos sūnui Linui, kuris vaikų ypač mylimas ir esą dažnai sudrausminimui tik jo tinkamo žvilgsnio užtenka, taip pat Mortai, Justei ir kitiems.

Būtent stipri ir darni komanda, kalbėjo ne vienas, irgi prisideda prie sėkmingo darbo vaisių. Pati J. Arštikaitienė atvira ir džiaugiasi, jog auga jauna, bet tikrai kompetentinga ir ją pakeisti galinti komanda. Niekas neįvardijo, kad dienos centras – tik įstaiga. Skambėjo epitetai, kad tai saugus prieglobstis, bendruomenė, šeima, antrieji namai...

Buvusi centro lankytoja, o dabar jau savanorė Justė pripažino, kad Linas, Morta – jai tarsi brolis ir sesuo, su kuriais ypač suartėjo po vasaros, kada teko vadovauti vaikų vasaros stovyklų veikloms. Būtent vasaros stovyklų metu ji atkreipė dėmesį, kokie kai kurie vaikai užsisklendę, susigūžę ir nedrįstantys ne tik nuomonės ar kaip jaučiasi pasakyti, bet ir savo vardo.

„Jei ne dienos centrai – kai kurie dabar būtų valkatos“, – į klausimą, o ką gi duoda dienos centrai, atsakė Justė, paminėjusi, kad čia suteikiamas ne tik stogas virš galvos, atsiranda nauji draugai, bet svarbiausia – visapusiškas rūpestis.

A. Tamošiūnaitės-Budrės moderuotoje diskusijoje apie dienos centrus bei jų veiklą, be minėtos Justės, kalbėjo bendruomenės pareigūnė Aušra Mockevičiūtė, vicemeras Darius Jakavičius, centrą lankančio vaiko mama Diana Bulotienė. Moteris pripažino, kad centro veikla yra didžiulė pagalba kiekvieną dieną – vaikas čia mielai leidžia laiką po pamokų, šeimos nebuvo pamirštos ir per karantiną, vasarą turėjo galimybę dalyvauti stovyklose. Vicemeras laikėsi nuomonės, kad galimybę lankyti dienos centrus turėtų turėti įvairių, ne tik sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai ir kad jie jokiu būdu nebūtų išskiriami kaip kitokie.

„Jeigu mes norime tas šeimas integruoti į visuomenę, negalime atskirti, kad lyg getai būtų ir tik iš tam tikrų šeimų. Ne vaikai sukuria skirtumus, mes juos sukuriame“, – kalbėjo D. Jakavičius, pripažinęs, kad mažesniuose miesteliuose susiduriama ir su pavėžėjimo problema, užkertančia galimybę kai kuriems vaikams lankyti dienos centrus.

A. Mockevičiūtė irgi kalbėjo apie neįkainojamą ir neišmatuojamą dienos centrų indėlį į juos lankančių vaikų gyvenimus. Ir nors ji sutiko, kad visa tai vaikai pirmiausiai turėtų gauti namuose, džiugu, kad tai gauna dienos centre.

Žinoma, ne viskas vaikų dienos centrų veikloje rožių žiedlapiais klota, dažnai patalpų remontams reikia ieškoti rėmėjų, tačiau tokia situacija, pasak D. Tamošiūnaitės-Budrės, visoje šalyje. Ne kartą patalpas teko keisti ir Šakių vaikų dienos centrui, visgi D. Jakavičiui pasirodė, kad sąlygos centruose tikrai neblogos ir kai kur net geresnės už kai kuriose mokyklose esančias.

Kone tiek, kiek truko pirmoji diskusijos dalis, truko ir sveikinimai, nes padėkoti J. Arštikaitienei norėjo ne tik nevyriausybininkai, bet ir įvairų įstaigų, mokyklų atstovai, bičiuliai. Pati J. Arštikaitienė padėkas įteikė socialinėms darbuotojoms Ritai Dumbliauskei ir Kristinai Baršauskienei bei dėkojo už jų gebėjimą prie žmogaus prisiliesti ne valdiškai.

Po rimtesniosios dalies pramogų netrūkų ir vaikams. J. Lingo parke kelias valandas šėlo ne tik dienos centrų lankytojai, bet visi norintys, kurie galėjo pasilinksminti ant batutų, pasivažinėti automobiliukais, paskanauti spragėsių, veidukus pagražinti piešinukais ir pajusti, jog vaikystė gali nusidažyti labai ryškiomis spalvomis. Renginį užbaigė „Labaiteatro“ spektaklis šeimai „Kai užaugsiu, būsiu...“

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip kovoti prieš žiaurų elgesį su gyvūnais?

klausimelis 04 26Mindaugas iš Zapyškio:

Nepriklausomai, kur laikomas šuo, ant grandinės ar voljere, reikia jam sudaryti sąlygas. Nelaikyčiau žiauriu elgesiu su gyvūnu, jei jis ant grandinės gali lakstyti po visą kiemą. Kartais grandinė gali suteikt šuniui daugiau laisvės nei gyvenimas voljere. Manau, ir dabar yra numatytos pakankamai griežtos bausmės kovai prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nes, kiek žinau, yra ir baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė.

klausimelis 04 26 2

Lina iš Šakių:

Manau, kad pririšti šunį prie grandinės nėra blogai, bet tokie įvykiai, kai norima jais atsikratyti itin žiauriais būdais, yra netoleruotini. Jei jau nėra galimybės ar noro laikyti šuns ar katės, galima kreiptis į gyvūnų globos įstaigas, bet ne kažkur išvežt ir atsikratyt. Manau, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu bauda nuo 200 iki 1 tūkst. eurų jau būtų žmogui bausmė.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.