Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Kas yra Gediminas Jokūbaitis, manau, nei klausti, nei aiškinti nereikia. Jį pažįsta kone viso rajono gyventojai, mat į fotomenininko objektyvą ar vaizdo kamerą patekęs kone kiekvienas, o ir jis pats aplankęs bemaž visus rajono kampelius. Tad spalio 26 d. į Zanavykų muziejų pasveikinti jubiliejų švenčiantį kraštietį sugužėjo gausus būrys draugų, bičiulių ir bendražygių. Visi dėkojo už pagarbą Šakių krašto praeičiai, linkėjo sveikatos ir dabar jau gyvenimo akimirkas gaudyti daugiau širdimi ir akimis.

Išties, G. Jokūbaitis yra tas žmogus, kuris pagavo daugiausiai mūsų krašto gyvenimo ir istorinių akimirkų. Draugystę su fotografija Gediminas pradėjo dar vaikystėje, kai tėvelio žagrė iš žemės išvertė seno aprūdijusio fotoaparato likučius, kuriuos jis ardė ir dėliojo, kol tėvai nupirko naują... Pirmąsias fotografavimo pamokas G. Jokūbaitis įgijo įvairiuose būreliuose ir iš fotografijai skirtų žurnalų. Rimtesnės žinios įgytos Kauno kino mechanikų mokykloje.

G. Jokūbaičio fotografijose – sustabdytos akimirkos, filmuotoje medžiagoje – žmonių darbai, jų išsakytos mintys. Tačiau Gediminas visuomet likdavęs nematomas, tad jubiliejaus proga muziejininkai pakalbino patį fotografą, kuris šį kartą įsitaisė ne už objektyvo, o priešais jį.

Gedimino gyvenimo kelias prasidėjo Sintautuose. Būdamas trejų su tėvais atsikėlė gyventi į Šakius. Jis iš ekrano nugrimzta į vaikystės prisiminimus, nušviesdamas ir pokario Šakius.

„Atvažiuodavom nuo Slavikų, tai įstrigo matytas vaizdas – ties evangelikų bažnyčia kybo nušauta varna. Prisimenu ir buvusį vienintelį ligoninės pastatą, o už milicijos pastato buvo kepykla. Tai vasarą vaikai gulėdavom per naktį, kad ryte gautume kepaliuką duonos. Tos duonos po karo taip norėjosi, kad minkštimą išvalgydavom, namo tik formą parsineši. Mamytė prapjauną tą duoną, o ten tuščia. Tai ir sakydavo, kad, vaikučiai, tėtis ir mamytė irgi nori duonos. Kadangi frontas daužėsi šen ir ten, pokarį Šakiai buvo labai sugriautas miestas“, – pasakojo Gediminas.

Pilnas G. Jokūbaičio prisiminimų įrašas bus saugomas Zanavykų muziejaus fonduose, o šventėje parodyta tik nedidelė ištrauka.

Savo jubiliejinėje prisiminimų popietėje „Akimirkų gaudynės“ G. Jokūbaitis prisipažino, kad gyvenime buvo daugiau optimistas.


„20 metų dirbant tuometiniame Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, man teko fotografuoti vien tik laidotuves, kartais per dieną dvejas, trejas. Kartais kai kurioje šeimoje per metus tekdavo užsukti ir keletą kartų. Skaudžių dalykų tekdavo pamatyti, ypač mažų vaikučių laidotuves. Vėliau „Draugo“ redaktorė pasikvietė dirbti. Rodos, akys prašviesėjo. Laikraštyje reikėjo dirbti su gyvais žmonėmis, įvairiausi renginiai, šventės, jubiliejai“, – pasakojo G. Jokūbaitis.

Jis siekė išsaugoti krašto praeitį ne tik fotoaparatu, bet ir paėmęs į rankas vaizdo kamerą. Kartu su bendraminčiais kūrė saviveiklinius filmus ir dalyvaudavo šių filmų festivaliuose „Kauno pavasaris“. Pelnytas ne vienas prizas. Kraštietis yra sukūręs tris vaidybinius filmus: „Medžiotojo pasakojimas“ (1969 m.), „Klastingas numirėlis“ (1969 m.) bei „Gaudynės“ (1969 m.). Pastarąjį galėjo pamatyti ir prisiminimų popietės dalyviai. O paprašytas pasidalinti įspūdžiais apie filmo kūrimą, Gediminas pirmiausiai vardija bendraminčius, filmą kartu kūrusius Regimantą Kaškauską, Igorį Zotovą, Zigmą Vilkeliškį bei pripažįsta, kad tuomet visgi mėgo labiau filmuoti nei fotografuoti.

„Gal tik trejas vestuves esu nufilmavęs. Man mieliausia buvo filmuoti įvairius renginius, nes čia jau yra kažkokia istorija: mano įamžintos Kalbos dienos su pranešėjų pasisakymais, vyskupų apsilankymai Šventaduobėje, Sintautų bažnyčios atstatymas, prezidentų Adamkaus, Brazausko, Pakso apsilankymai“, – darbo akimirkomis dalijosi G. Jokūbaitis ir pridūrė, kad muziejui perdavė 160 kasečių su vaizdo dokumentika.

Jubiliejaus proga pasveikinti mūsų krašto šviesuolį, Zanavykų krašto metraštininką atskubėjo nemažas būrys svečių. Savivaldybės vicemero Dariaus Jakavičiaus pastebėjimu, žiūrint senąsias Gedimino nuotraukas, atrandi išties įdomių dalykų apie Šakius. Sveikatos linkėjo ir nuoširdžia bendryste džiaugėsi savivaldybės Kultūros ir meno tarybos pirmininkė Rima Rauktienė, vildamasi dar ne kartą išgirsti tokį šiltą tėvišką pasakymą: „Rimučiuke, kaip tu gyveni?“

„Visą gyvenimą gyventi žiūrint pro objektyvo akutę nėra paprasta. Gebėti koncentruoti savo žvilgsnį ten, kur tuomet reikia. Gebėti pajusti, kas tuo metu svarbiausia. Ir jūs tai, Gediminai, gebat. Ačiū, Gediminai, už Jūsų gyvenimo misiją. Ji mums labai svarbi“, – kalbėjo R. Rauktienė.

Su Gedu, taip jį pavadino buvusi ilgametė rajono kultūros skyriaus vedėja Augenija Julija Kasparevičienė, buvo lengva, paprasta ir šilta bendrauti.

„Tu taip prasmingai nugyvenai ir toliau aktyviai gyveni, nors ir sveikatos kartais pritrūksta. Tavo tas optimizmas, ryžtas daugeliui iš mūsų yra ir galėtų būti tikras pavyzdys“, – kalbėjo A. J. Kasparevičienė.

Padėkoti Gediminui už įamžintas Zanavykų bankelio akimirkas atskubėjo Aušrelė Pukinskienė, už Lukšių miestelio, dvaro atstatymo akimirkas padėkojo buvęs Lukšių miestelio seniūnas Vidas Cikana bei daugelis kitų. Šakių viešosios bibliotekos darbuotojų vardu kalbėjusi Lina Eringienė paminėjo, kad knygelėje „Vieškelis mano dienų“ yra surašyta video dokumentika nuo 1969 iki 2017 metų, bei pabrėžė, kad reiktų tęsti ir suskaičiuoti likusius darbus.


Fotografas Viktoras Vilčinskas (dešinėje) bičiulį Gediminą Jokūbaitį vadina savo mokytoju ir pripažįsta, kad sekė jo fotografijos keliu. D. Pavalkio nuotr.

Bičiulis fotografas Viktoras Vilčinskas Gediminą pavadino tikru broliu, pasidžiaugė, kad bendrystė tęsiasi iki šiol. Vardydamas įvairių rūšių fotoaparatus, su kuriais Gediminui teko dirbti, V. Vilčinskas kalbėjo, kad tik tikri fotografai dirbo su sudėtinga fotografavimo įranga.

„O kai nusipirko video kamerą „Panasonic“, mano akys iššoko... Aš visą laiką sekdavau Gedimino pėdom ir iš jo mokiausi. Jis yra savotiškas mano mokytojas. Svarbiausia, kad per šitą bendrystę niekada nesam susipykę“, – kalbėjo V. Vilčinskas.

Prisiminimais dalijęsis Šakių ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis nugrimzdo į sentimentalius prisiminimus, pasakojo, jog su Gediminu yra susidūręs gyvenime šiek tiek kitaip – vienam važiuojant dviračiu, kitam motociklu.

„Laimei, atsipirkom išgąsčiu, bet po to abu su mano tėvu špykiavot priekinį dviračio ratą visą savaitę“, – prisiminė gydytojas.

Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė atskleidė, kad G. Jokūbaitis prašė muziejininkų jam jubiliejaus proga parašyti laišką, šie taip ir padarė.

„Jūs esate mūsų metraštininkas, kurio dėka sužinodavome ir vis dar sužinome naujienas ir pamatome vaizdus. Dėkoju už daugelį dešimtmečių kantriai fiksuotas akimirkas, už muziejui padovanotą ne vieną vertingą eksponatą, taip pat ir įrašus, filmuotos medžiagos kolekciją. Mums be galo brangus šis jūsų gestas. Kolektyvo vardu linkiu neišmatuojamo gyvenimo džiaugsmo, didelės sėkmės, pakilios nuotaikos bei daug gražių ir ilgų gyvenimo akimirkų“, – kalbėjo R. Vasaitienė.

„Būkit darbštūs, sąžiningi ir svarbiausia, kad būtų taika. Šakių krašto žmonės yra labai kūrybiški, meniški, palieka daug gražių darbų, tiesiog miela gėrėtis tokiais žmonėmis“, – sakė G. Jokūbaitis ir siūlė naudotis visomis nuotraukomis, kurias yra paskelbęs feisbuke, dėkojo visiems susirinkusiems.

G. Jokūbaitis užfiksuotose akimirkose siekė išsaugoti mūsų krašto praeitį. Dėkojame ir džiaugiamės, kad Gediminas buvo didele „Draugo“ laikraščio dalimi.