Penktadienio popietė buvo neeilinė – šiųmečio turizmo sezono pradžia paskelbta atgimstančiame Kaimelio dvare leidžiantis į patyriminę ekskursiją su naujaisiais dvaro šeimininkais Karoliu Baniu ir Petru Gaidamavičiumi. Per porą valandų buvo pakutentas ne vienas pojūtis – nuo liudijimų apie tenykščius vaiduoklius iki vaizduotę žadinančių dvaro gyvenimo istorijų bei gomurį pamaloninusių poniškų skonių. Dvaras iki rudens bus atviras svečiams, o po to užsidarys bent ketverius metus truksiantiems restauravimo darbams. Naujųjų šeimininkų užmojai platūs ir, panašu, garantuoja tolimesnę sėkmę – dar net ekskursijų sezonui neprasidėjus, šeimininkai džiaugiasi pardavę bilietų už bemaž 50 tūkst. eurų.
Trečioji serija
Kultūros puoselėtojai P. Gaidamavičius ir K. Banys pusiau juokais sako, kad Kaimelio dvaras bus tarsi trečioji serija, nes abiem dar priklauso populiarumo sulaukę Art Deco bei Amsterdamo mokyklos muziejai. Jie puikiai atsimena vieną 2022 m. rugsėjo sekmadienį, kai sugalvojo tiesiog pasivažinėti kita Nemuno puse – ne ta, kurioje pilys, o ta dvarų puse. Apsilankę Zypliuose, Gelgaudiškyje, netoli Kidulių, greta Nemuno, ant kalvos jie išvydo baltą rūmelį. Apžiūrėję iš arčiau, savo džiaugsmui jie pamatė ant balkono užrašą „Parduodama“. Dvarą ir jo teritoriją įsigyti jiems pavyko Šakių rajono savivaldybei pakartotinai paskelbus privatizacijos konkursą. Iš esmės pats dvaras iki tol tebuvo vietinės reikšmės kultūros paveldo paminklas, mažai kam įdomus, o pagrindiniame jo pastate kelias dešimtis metų buvo įrengti socialiniai būstai – paskutiniai gyventojai išsikėlė tik 2021m. Naujieji šeimininkai prisimena, kad pirmųjų apsilankymų metu yra tekę net veidą išsidilginti, tačiau kai buvo išvežtos šiukšlės, iškirsta menkavertė augmenija, atsivėrė senas dvaro tvenkinys, nyko čia gyvenusiųjų palikti pėdsakai – garažai, šiltnamiai, lauko tualetai. Ir dvaras tarsi atsitiesė. Tam, kad pamatytum objekto vertę, turi žiūrėti išmanančiomis akimis, pasikliauti vidiniu žinojimu. Ekskursijos metu Petras prisipažįsta, kad tikroji meilė dvarui prasidėjo arkiniuose rūsiuose. Sako, kai supranti, kad gali prisiliesti prie praeities, kuri datuojama 1685 metais, išlikti abejingam nepavyksta.
„Kai atkursime dvarą, čia bus galima ruošti net keletą tematiškai skirtingų ekskursijų – nuo religijos iki maisto, o kur dar intriguojanti, gana paini dvaro istorija“, – smalsumą žadina Karolis. Dvaro istorines peripetijas naujiesiems šeimininkams per palyginti trumpą laiką jau pavyko neblogai išnarplioti, o dar daugiau detalių jie žada atskleisti jau dvarui atvėrus duris po restauracijos. Karolis ir Petras kliaujasi profesionalų pagalba, tariasi su paveldosaugininkais, restauratoriais, be to, jie jau kreipėsi ir į Lietuvos paveldo departamentą, kad Kaimelio dvaras būtų įtrauktas į respublikinį kultūros vertybių registrą. Jų planuose atkurti absoliučiai viską, kad dvaras taptų gyvu kultūros objektu, stipriu traukos centru.
„Nepabijosime paliesti visų dvaro gyvenimo pusių, ekskursijų metu paskaitysime ir baudžiavos liudijimų, kad lengviau būtų suprasti, kaip gerai mes gyvename šiandien“, – ne kartą pabrėžė dabartiniai dvaro savininkai.
Po istorijos labirintus per potyrius
Naujieji dvaro šeimininkai prasitaria, kad dažnai sulaukia klausimo, ar dvarą jie įsigijo kaip pridera – su vaiduokliais. Galima tikėti arba galima apsimesti, kad taip nebūna, tačiau garso įraše pasigirsta vietinės moteriškės pasakojimas, kuriame bendrais bruožais nuskamba istorija apie žiauriu elgesiu pagarsėjusį dvaro poną. Šis, pasirodo, mušdavęs žmones, kol kartą, jam važiuojant nuo dvaro keliuku žemyn, arkliai pasibaidė, vežimas kliudė akmenį ir šis vietoje žuvo. Sako, kad jo dvasia vakarais vis grįždavusi namo...
Šalia Kaimelio dvaro nerasime išvystyto parko, kaip dažnai būdinga dvarams, nes, pasak tyrimus atlikusios istorikės Raimondos Rickevičienės, pati teritorija kalnuota, reljefas nelygus, atsiveria nuostabus, niekada nemiegančio Nemuno vaizdas, todėl sukurti parką, matyt, būtinybės ir nebuvo. Karolis ir Petras sako, kad ir jie liks prie šio nuostabaus architektūros ir gamtos balanso, nebent pagražins aplinką nedideliu rožynu. Kadangi pirmoji ekskursija kviestiniams svečiams vyko pačiu gražiausiu pavasario laiku, kai viskas žydi, buvo vienas malonumas pasivaikščioti po nedidelę dvaro teritoriją, kurioje jau po truputį kuriasi romantiškos poilsio stotelės. Tačiau užvis smalsiausia, žinoma, buvo sužinoti, kas slypi už didžiulių raižyto medžio detalėmis puoštų dvaro durų. Neįtikėtina, bet Karolis pasakoja, jog durys išlikusios tos pačios nuo 1866 m. ir netgi su originalia rankena. Lengvai ją spustelėjus, atsiduri viduje ir leidi vaizduotei skleistis klausantis sodrių Karolio ir Petro pasakojimų. Prieškambaris, svetainė, kur buvo priimami svečiai ir iš kurios sovietmečiu buvo padaryti trys gyvenamieji kambariai, kitoje pusėje – raštinė, toliau ponios ir pono miegamieji, dienos svetainė, guvernantės kambarėlis, virtuvė, antrame aukšte balkonas, su virš durų išlikusiu, nors ir aptrupėjusiu moters bareljefu... Dvare jau galima išvysti XIX a. Lietuvoje naudotų originalių baldų ekspoziciją, indų, kitų interjero detalių – kai kurias yra dovanoję šio dvaro gyventojų proprovaikaičiai. Jei ne naujieji šeimininkai, kurie su aiškiu žinojimu ir profesionalumu žengia pirmuosius žingsnius dvaro atgaivinimo link, paprasta akis tokiame dvare tebūtų mačiusi nušiurusias sienas, sutrešusias grindis ir krūvas nieko vertų šiukšlių. Tačiau jau dabar dvaras vilioja gyvybe, kvepia istorija ir dovanoja unikalią galimybę patirti dar nerestauruoto Kaimelio dvaro slėpinius. Jame, atrodo, ir dabar jauti, kaip sienos prabyla visų čia gyvenusių žmonių istorijomis ir jau nekantru sulaukti, ką tas dvaras papasakos po restauracijos ir atnaujinimo darbų.
Sunku patikėti, kad dvaro rūsys mena gal net didžiojo LDK iždininko Jeronimo Krišpino-Kiršenšteino laikus. XIX amžiaus viduryje ant senų pamatų buvo pastatytas visiškai naujas pastatas. Rūsyje naujieji šeimininkai rado krosnies koklio šukę su įspausta rūmų perstatymo data – 1866-aisiais. Tik pradėję domėtis Kaimelio dvaru, iš vietinių žmonių sužinojo, kad Kaimelio dvarą visais laikais vadino Spurgos dvaru arba „spurgyne“ – šį pavadinimą lėmė paskutiniojo dvaro savininko Adomo Spurgos pavardė. Tačiau nerdami vis giliau į istoriją, ieškodami ankstesnių šaltinių ir artefaktų, jie apie Spurgas nieko nerado. Užtat pradėję valyti dvarą nuodugniau, kruopščiau patyrinėję perdangų spalius ir šiukšles, jie rado kelis šimtus XIX a. ir XX a. pradžios dokumentų ir eksponatų, tarp kurių ir 1911 m. laikraštis „Kurier Polski“ su išlikusiu prenumeratoriaus lapeliu: Agata Pawlowska. Nuo tada Petras ir Karolis tarsi užsikrėtė būtent šia istorijos linija. Kas ta Agata? Iš kur ji? Kokia jos istorija? Juos apsėdo smalsumas, kurį jiems buvo lemta patenkinti.
Kodėl šią vietą jau nuo XVII a. pabaigos pasirinko žymios Lietuvos šeimos – Krišpinai-Kiršenšteinai, Potockiai, Karpiai, Tiškevičiai – ir kaip ji vėliau atiteko iš baudžiauninkų kilusiems veržliems ūkininkams, bus galima išgirsti patyriminėse ekskursijose. Ką ten išgirsti... tie įkvepiantys pasakojimai, visokie sutapimai ir netikėtumai, kuriuos patiria ir jais su užsukusiais dalinasi Petras ir Karolis, įtraukia lyg filmas. Ir jei vieną akimirką, ragaudamas dvariškių taip pamėgtą porto, jautiesi labai privilegijuotas ir poniškas, tai kitą akimirką nugrimzti į tamsius baudžiavos užkaborius. Naujieji dvaro šeimininkai žada būtinai paliesti ir šitą temą: „Kai paskaitai Petro Rusecko „Baudžiavą“, tai supranti, kad dvarai – ne tik pastatai, rūmai, bet ir šimtų, tūkstančių žmonių išnaudojimas dėl tų keleto gerai gyvenančių dvarininkų.“
Baigiantis ekskursijai tradiciškai vilnijo nuoširdžios padėkos vieni kitiems. Petras ir Karolis džiaugėsi vietinės bendruomenės nuo pat pirmo apsilankymo demonstruojamu geranoriškumu, visokeriopa pagalba, o šakiečiai savo ruožtu dėkojo, kad dvaras pagaliau gerose rankose.
Net ir prasiskirsčius didžiajai daliai ekskursantų, skubėti namo nesinorėjo. Ar galima atsispirti žvakių šviesai senuose arkiniuose dvaro rūsiuose ir išgirsti, ką kiekvienai dvaro kertei yra suplanavę šeimininkai? Jau dabar ima baltas pavydas tiems, kurių šis patyrimas dar tik laukia.
Ona iš Patamošupių:
