To metų Įvykių kronikoje randame įrašą, kad Spaudos rūmai šturmu buvo paimti sausio 11 – ąją. Keli žmonės su šautinėmis žaizdomis išvežti į ligoninę, dar keli asmenys sumušti ir sužaloti, tarp sužeistųjų yra ir moterų. Užėmus Spaudos rūmus, žurnalistai nepasidavė provokacijoms ir jau kitą rytą iš rankų į rankas buvo perduodamas naujas laikraštis „Laisva Lietuva“, išleistas lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Tokią vienybę parodė trylikos laikraščių „Aitvaras“, „Atgimimas“, „Echo Litvy“, „Gimtasis kraštas“, „Golos Litvy“, „Kurjer Wilenski“, „Lietuvos rytas“, „Literatūra ir menas“, „Mažoji Lietuva“, „Respublika“, „Tiesa“, „Vakarinės naujienos“ ir „Vilniaus laikraštis“ redaktoriai ir korespondentai.
Pirmajame laikraščio puslapyje „Laisvos Lietuvos“ leidėjai išspausdino savo pareiškimą, kuriame pasižadėjo padaryti viską, „jog šiomis sunkiomis dienomis Lietuva ir jos žmonės neliktų be objektyvios informacijos“. „Mūsų profesijos lemtis – būti dramatiškiausių įvykių sūkuryje ir sakyti tiesą“, - teigė jie, kreipdamiesi „į pasaulio visuomenę, visų valstybių kolegas, kviesdami išsakyti aiškią poziciją dėl naujos okupacinės grėsmės Lietuvai“.
„Laisva Lietuva“ rašė be pagražinimų, nedidelėse informacinėse žinutėse atsispindėjo tų dienų realybė. Pavadinimai kalba patys už save: „Sukruvintas penktadienis“, „Šūviai į laisvą spaudą“, „Ką nuo ko gelbėjate?“, „Miestas laukia rytojaus“, „Vilniuje šaudo į žmones“ ir t.t. „Respublikos“ korespondentas Virgilijus Mundrys straipsnyje „Sužeistas išcentrine kulka“ rašė: „Tarybiniai desantininkai pagaliau parodė, ko yra išmokę: tanko „mirties šokis“ leidyklos aikštelėje,... automatų serijos mokomaisiais šoviniais taikant žmonėms į veidus, įremtais į nugarą ginklais moterų varymas iš darbo vietų ir pagaliau „beretinis šedevras“ – šūviai žiauriomis išcentrinėmis kulkomis į žmones, supusius Spaudos rūmus. Laimei nukentėjo nedaug. Tačiau aštuoniolikmetis Buivydiškių gyventojas, Vilniaus technikumo IV kurso moksleivis Vytautas Lukšys buvo sunkiai sužeistas. Stovėjusiam prie rūmų vaikinui kulka pataikė į veidą. Smarkiai nukraujavęs jaunuolis buvo skubiai greitosios pagalbos mašina pristatytas į Vilniaus klinikinės ligoninės neurochirurginį skyrių.“
Nuo sausio 13 dienos Vilniuje pasirodė vieno puslapio A3 formato nepriklausomas Lietuvos laikraštis „Respublika“. Sausio 14 dienos numeryje buvo išspausdintas žmonių, sausio 13 –osios naktį budėjusių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kreipimasis į sovietinės kariuomenės kareivius. „Jus, gėdingai nugalėjusius prie RTV komiteto, Televizijos bokšto ir Spaudos rūmų, nuo šiol vadinsime „Vilniaus gėdingosios desantininkų divizijos“ vardu... Taikių žmonių žudynės – nusikaltimas prieš žmoniją. Šio nusikaltimo nepateisina net priesaika... Sąžiningi karininkai –desantininkai, atsisakykite duoti įsakymus žudyti - jus supras ir pateisins taikūs žmonės ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje.“
Akį patraukia „Lietuvos ryto“ korespondentės Rasos Karmazaitės sausio 14 dienos „Respublikoje“ išspausdintas interviu „Tikiuosi, dar susitiksime“ su tuometiniu policijos kapitonu B.Aranausku. Kiek, kokiuose postuose ir kaip apsiginklavę budi vyrai? „Šiandien 8 valandą 30 minučių Aukščiausioje Taryboje buvo 807, prie užimto Televizijos bokšto – 41, prie Radijo ir televizijos komiteto – 12 mūsų žmonių. Jie be ginklų... Apie 600 policijos darbuotojų atvyko padėti iš kitų rajonų.“ Ar yra tarp jų sužeistų? „Šią naktį Klaipėdos VRS darbuotojai peršauta koja, Šilalės VRS viršininko pavaduotojui su buože prakirsta lūpa ir išmušti dantys.“ Šiomis dienomis pasaulis išgirdo apie žiaurius tarybinių kariškių nusikaltimus prieš beginklius žmones... „Iš ligoninės pagrobti trys sužeisti civiliai, kurie gali būti aprengti desantininkų uniformomis ir nužudyti. Po to, kai buvo užimtas Televizijos bokštas, mums skambino žmonės ir sakė, kad iš bokšto mėtomi civiliai. Taip pat, kad dalį ten žuvusių, kariškiai susikrovė į šarvuočius ir išsivežė. Aš ką tik buvau morge, kur mačiau tankų, kulkų ir šautuvų buožių sudarkytus kūnus. Kai kurių neatpažins net motinos... Vienam pagyvenusiam žmogui, kai nutrūko Lietuvos radijo ir televizijos programa, plyšo širdis.“ „Regis, Lietuvoje vyksta normalus karinis perversmas, galbūt maža sąjunginio perversmo repeticija, - tame pačiame „Respublikos“ numeryje rašė „Literatūros ir meno“ korespondentas Ričardas Gavelis. – Pagaliau paaiškėjo, kas iš tiesų valdo milžinišką kaimyninę šalį, kol kas apžiojusią ir mus: pulkininkai, generolai ir majorai, o taip pat dėmėtomis striukėmis kareivukai, iš kurių seniai išsiurbta visa, kas žmogiška, kurie paversti bedvasiais automatais, skirtais griauti, niokoti ir žudyti... Mes turime tik vieną, tačiau esminį privalumą – mes esame žmonės... O žmogus turi protą, dvasią ir dorovę... Žmogus turi nemirtingą sielą – slaptingą dalyką, apie kurį jie neturi nuovokos. Jie mus kamuos, o gal net kankins. Jie mus marins badu, šaldys ir atjungs energiją. Kai ką gal bandys sunaikinti fiziškai. Tačiau tikiu, kad jie negali paversti mūsų nežmonėmis. Tam jie neturi galios ir niekad neturės. Jeigu išliksime žmonėmis, mūsų niekas neįveiks. O jiems niekada neatleiski, Viešpatie, nes jie labai gerai žino, ką daro.“