Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centre (MAATC) darbuotojai aptiko neįtikėtiną radinį – 200 vienetų naujutėlaičių knygų, kurios svarbios ir reikšmingos Šakių rajonui, o ypač Sintautų krašto istorijai. MAATC darbuotojai džiaugiasi, kad naujos knygos išgelbėtos, pristatytos į mūsų rajoną, o Sintautų seniūnija jau galvoja, kaip ir kam jas tikslingai atiduoti.

Praėjusią savaitę Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas iš MAATC darbuotojos, projektų administratorės Ritos Mincienės sulaukė skambučio ir buvo informuotas, jog į antrinių atliekų tvarkymo aikštelę Marijampolėje atkeliavo daug naujų, supakuotų knygų, kurių didžioji dauguma susijusi su Sintautų valsčiaus istorija, iškiliomis šio krašto asmenybėmis. Seniūnas nieko nelaukęs sutarė, kaip tos knygos galėtų atkeliauti į Sintautus, o šiuo metu jos yra seniūnijos administraciniame pastate. Pasirodo, kad tarp 200 rastų knygų yra tokios kaip 2003 m. išleista Juozo Jacevičiaus ir Valerijos Vilčinskienės knyga „Sintautų parapija“. Į atliekas buvo pakliuvę 105 jos egzemplioriai. Kita ne ką mažiau svarbi Sintautams knyga – Zeniaus Šilerio „Pranas Vaičaitis“, išleista 2001 m. Jų į šiukšlyną atkeliavo 43 vienetai. Dar vienas lobis – tai per didžiausius vargus ir sunkumus 2002 m. išleista mūsų garsiųjų kraštiečių brolių Bernardo ir Vincento Aleknavičių knygos „Novužės krašto vaikai“ trečia dalis apie mūsų krašto, o ypač Sintautų valsčiaus nusipelniusius žmones. Į šiukšlyną pateko net 105 jos egzemplioriai. Taip pat tarp išmestų knygų buvo šeši Albino Baranausko romano „Rudenys ir pavasariai“ egzemplioriai (2002 m.). Tarp išmestų knygų rasta ir viena atsiminimų knyga apie Vincą Kudirką, kurios autorius yra tas pats Z. Šileris. Visos šios knygos išleistos Marijampolės leidykloje „Ramona“. Beje, Z. Šileris buvo tuometinio leidyklos savininko Valdo Šilerio brolis.

MAATC projektų administratorė R. Mincienė sako labai apsidžiaugusi, kad seniūnija paėmė naujutėles knygas ir jos nepapuolė į perdirbimo cechą.

„Z. Šileris, vienas iš autorių, yra buvęs mūsų lietuvių kalbos mokytojas, jų šeima turėjo spaustuvę. Deja, mokytojas jau miręs. Ko gero, kažkas tvarkėsi buvusios spaustuvės ar kitas patalpas, paėmė ir atvežė tas knygas mums. Aš pati nešiau į konteinerį išmesti popieriuką ir pastebėjau supakuotas knygas, taip jas išėmėme“, – pasakojo knygų suradimo istoriją R. Mincienė.

Anot MAATC darbuotojos, tokiu atveju vertingus daiktus žmonės galėtų pristatyti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles (Šakiuose Sodų g. 5 – aut. past.), kur jau porą metų veikia pakartotinio daiktų atidavimo sistema, padedanti panaudotiems, bet dar geriems daiktams vėl pasiekti naujus naudotojus. Paprasčiau kalbant, daiktus iš aikštelės tiesiog galima pasiimti. Marijampolėje, anot R. Mincienės, į tokią aikštelę patenka daug grožinės literatūros knygų, daug ir kitų vertingų daiktų.

„Mes knygų neišmetame jokiu būdu – jos patenka į pakartotinio daiktų atidavimo skyrių, iš kurio žmonės mielai pasiima jas, naudojasi. Ypač daug atiduodama grožinės literatūros knygų, kurios išleistos iki 1990 metų. Kartą pas mus buvo daug pristatyta religinės tematikos knygų. Pasirodo, buvo mirusi kažkokia vienuolė ar kunigas, o knygas paveldėtojai išmetė į makulatūrą“, – pasakojo projektų administratorė.

Marijampolietis Z. Šileris iš tiesų buvo gerai žinomas Marijampolės krašte – garsus pedagogas, žurnalistas, leidėjas, visuomenininkas, gimęs 1950 m. Kalvarijos savivaldybėje, miręs 2007 m. Z. Šileris 1993 m. įsteigė Prano Vaičaičio draugiją, išleido monografiją „Pranas Vaičaitis“ ir poeto P. Vaičaičio „Raštus“. 1998 m. šis autorius išleido atsiminimų apie V. Kudirką knygą „Mūsų Kudirka“. Nuo 1997 m. jo iniciatyva pradėtas leisti regiono etnokultūros žurnalas „Suvalkija“, kurio sumanytojas ir redaktorius buvo jis pats. Šaltiniuose nurodoma, kad tais pačiais metais Z. Šileris su broliu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“. Skandalinga istorija apie šią leidyklą nuskambėjo viešumoje, kada A. ir B. Aleknavičiai joje sumanė išleisti knygos „Novužės krašto vaikai“ trečiąją dalį – ji turėjo būti skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Pasirodo, broliai Aleknavičiai surado daug rėmėjų, tarp kurių buvo ir Šakių savivaldybė, o leidykla delsė knygos spausdinimą. Knygos leidimui 30 tūkst. litų buvo skyrusi ir Kultūros ministerija, bet iki 2000-ųjų ji dienos šviesos neišvydo. Beje, šią knygą redagavo pats Z. Šileris, kaip teigiama šaltiniuose, leidykla bankrutavo, jai bankrutavus, knygos „Novužės krašto vaikai“ leidimą perėmė žurnalo „Suvalkija“ redakcija, o pati knyga galų gale buvo išleista tik 2002 m. 1 tūkst. egzempliorių tiražu.

Sintautų seniūnas K. Birbilas sako, jog dabar visos išgelbėtos knygos bus realizuotos itin atsakingai – vienam žmogui, šeimai teks tik viena knyga, kad vėliau jos vėl neiškeliautų į šiukšlyną.

„Knygas reikia skaityti. Mes stengsimės, kad daugiau šitų knygų neištiktų panašus likimas. Gal pavyks sutarti su klebonu, kad po vieną knygelę žmonėms būtų galima padalinti ir bažnyčioje, ypač knygas „Sintautų parapija“. Jeigu daug padėsi, tada žmonės ir ims po kelias, ir namie laikys, tad jos vėl neteks savo prasmės. Tikslas – duoti žmogui knygą, bet reikia tikėtis, kad jis ją skaitys, o ne laikys, sandėliuos pasidėjęs, kol galų gale kas nors ją išmes“, – rodo seniūnas į seniūnijoje laukiančias šeimininkų vertingas knygas.