Galbūt pirmiau nuo profesinės šventės, mat taip jau sutampa, kad laikraštis „Draugas“ leidybos sukaktį minėjo balandžio 25-ąją, o štai ant nosies ir Spaudos diena. Tad ir norisi pakalbėti apie pačią spaudą. Kokia ji yra šiandien?
Akivaizdu, kad ji tikrai ne ta, kuri buvo persekiota, drausta, slaptai platinta. Šiais laikais menksta spaudos vaidmuo. Žinoma, niekur nedingsi, nes tokie laikai, elektroninė žiniasklaida vis labiau užmarštin stumia popierinį laikraštį.
Štai nuo gegužės 1-osios likviduojama bendrovė „Lietuvos žinios“ ir dienraštis „Lietuvos žinios“ (kaip ir portalas lzinios.lt, jonavosnaujienos.lt ir Jonavos rajono laikraštis „Naujienos“) nebus leidžiami. Beje, tai ilgiausią istoriją Lietuvoje turinis dienraštis, leidžiamas nuo 1909m. Motyvas – bendrovė dirbo nuostolingai ir nuspręsta jos nebedotuoti. Tokia realybė.
Mūsų rajone leidžiami du laikraščiai, tad norisi pasvarstyti, koks gi būtent regioninės žiniasklaidos vaidmuo? Pavyzdžiui, respublikinės žiniasklaidos kontekste. Galbūt skaitytojai nepastebi, kad laikas nuo laiko būtent regionine žiniasklaida remiasi didieji dienraščiai, būtent iš mūsų nusižiūri ne vieną temą, o portalai prašo leidimo perspausdinti mūsų parengtas publikacijas. Ir sakau tai visai be susireikšminimo. Taip yra. Būtent vietinės spaudos puslapiuose nugula to krašto istorija, įvykiai, aktualijos. Ir, mano įsitikinimu, tai ypač svarbu. O kas kitas, jei ne mes?
Nesinori prieššventiniu laikotarpiu kalbėti apie verslo įtakas žiniasklaidai ar apie pačių verslo atstovų, politikų leidžiamus leidinius. Tenka pripažinti, kad kartais tenka apgailestauti ar rausti, kad kai kurie tokie leidiniai gali būti vadinami spauda, o juose publikuojami straipsniai – straipsniais. Nes tai nei straipsniai, nei spauda, o tiesiog rašliava, svajojanti būti tikrąja žiniasklaida ir menkinanti pačią spaudą ar net suvokimą apie ją. Čia jau nėra ką kalbėti apie orumą, sąžinę ar sąžiningą žodį.
Lygiai taip pat kartais tenka apgailestauti ir dėl visuomenės požiūrio į žurnalistus. Suprask, jau „tie žurnaliūgos“, tai faktiškai žmonėmis negali būti laikomi, o jų darbas tai ne darbas. Nors tai daug daugiau nei darbas, jeigu ką! „Čia tos žiurkės“ visur lenda, „tie korespondentai“ visko klausia... Kita vertus, svarstau, ar gali kitaip galvoti paprasti žmogeliai, kai pagarbos šios profesijos žmonėms nėra iš aukščiausios valdžios?! Neįsižeiskite taip negalvojantys, nes netaikau to visiems ir noriu pasidžiaugti tais skaitytojais, kurie kartais paskambina tiesiog reaguodami į vieną ar kitą publikaciją, pakomentuoja, padėkoja ar pabara. Bet be menkinimo.
Ir svarstau, gal visai neblogai mes tame rajone turime, tik, kaip įprasta, to, kas arti ir šalia, nevertiname, nes lyg ir savaime suprantama.
Tad naudodamasi proga noriu pasveikinti savo komandos žmones, kolegas ir visus prijaučiančius su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Galbūt idealistiškai skamba, kad reikia saugoti laisvą, nesuvaržytą žodį, bet, manau, to tikrai reikia, reikėjo ir reikės. Kažkur kažkada skaičiau, kad kai juntamas spaudimas iš viršaus, mes jį galime atremti iš apačios, skleisdami teisingą žurnalistinį žodį. Tad pirmyn!
Ir pirmyn sekmadienį sveikinti savo Mamas! Žinoma, šia tema galima kalbėti ir kalbėti. Tačiau nesiimsiu šios misijos. Tiesiog palinkėsiu aplankyti mamas, joms padėkoti, jas prisiminti. Juk be jų nebūtų ir mūsų.
O aš nuoširdžiai dėkoju savo Mamai. Mamai iš didžiosios raidės.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 33 (9047)
Dalė iš Griškabūdžio:
