Patyčios, patyčios, patyčios... Viena dažnesnių šiandien eskaluojamų temų. Tikriausiai ne todėl, kad į patyčių temą imta kitaip žiūrėti, kad ji tapo daugiau ar mažiau aktuali. Bent jau šalies mastu kalbėjimą apie tai padidino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio reakcija į renginio metu ant jo veido nupieštą klouno kaukę. Vertinimai, patyčios tai ar ne, skirtingi, tačiau kur dar patyčios žodžiais, kurių, ne išimtis, yra ir rajone. O dėmesys į tai atkreiptas net tarybos posėdžio metu...

Trumpam grįžkime prie R. Karbauskio atvejo, nes įvairios informacijos, vertinimų, publikacijų ir reportažų ta tema netrūksta. Buvo renginio metu iš valstiečių lyderio pasityčiota ar ne? Ne vienas apžvalgininkas aiškino, kad reikėtų skirti politinę satyrą nuo patyčių, juk humoras politinius lyderius apnuogina, pašiepia gana dažnai. Tačiau R. Karbauskis mano kitaip...

 

Tai kaip su tomis patyčiomis rajone? Garsiau apie tai pasvarstyti paskatino paskutinio tarybos posėdžio metu tarybos narės Rasitos Grincevičienės replika. Moteris atkreipė dėmesį, kad tarybos narių bendravimas, ypač komitetų posėdžių metu, dažnai laviruoja ant patyčių ribos. Būtent patyčios, ką akcentavo R. Grincevičienė, yra viena iš savižudybių priežasčių. O statistika negailestinga – Šakių rajonas pagal savižudybių skaičių vienas pirmųjų šalyje! Būtent patyčios priveda prie psichologinių krizių, kurias įveikti savarankiškai kartais žmogui net neįmanoma. Tenka apgailestauti, kad patyčių yra dažno žmogaus gyvenime, net rajono (ir ne tik) politikų bendravime. O jei ir ne patyčių, tai to bendravimo „ant ribos“.

„Ne vaikai patyčias turi mažinti, o mes turime pradėti nuo savęs“, – sakė R. Grincevičienė.

Ir ji teisi. Juk kiekvienas iš mūsų kuriame aplink save aplinką, kurioje gyvename, kurioje auga mūsų vaikai. Jei politikai laviruoja ant patyčių ribos, ko norėti iš kitų? O gal kaip tik nereikėtų sureikšminti politikų, tačiau ar ne jie mūsų veidrodis?

Štai ir mero patarėja Violeta Simonavičienė vieno komiteto posėdžio metu pusbalsiu replikavo, ar negalėtų didesnės pagarbos Aušrelė Pukinskienė rodyti merui, pagarbiau su juo kalbėti bei rinktis leksiką. Juk kartais ir balso tonas, kalbėjimo maniera prilyginama patyčioms. Pats meras patikino, esą jeigu susitikime nebūtų spaudos, tai ir leksika būtų švelnesnė, o gal ir žmogaus bendravimo maniera tokia, tačiau... Ką sakė ir R. Grincevičienė, pradėkime nuo savęs. Ar tikrai su kolegomis ir artimaisiais bendraujame nenorėdami jų pašiepti, sureikšminti jų silpnybių ir išryškinti savo stiprybių?

Neseniai akis užkliuvo už vienos psichologės teksto apie „apspjaudymą žodžiais“, kur ji rašo, kad jeigu jau su fiziniu smurtu viskas aišku, tai su emociniu/psichologiniu reikalai prastoki. Žodis, komentaras, replika – galingi.

„Vienas mano pažįstamas, talentingas žmogus, kažkada pasakė: „Mane paralyžiuoja komentarai ir dėl to aš nenoriu viešintis.“ Sunku net įsivaizduoti, kiek dar talentingų, bet jautrių žmonių dėl tų nelemtų komentarų baimės neparašo knygos, neišranda vaisto, nepastato filmo. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių dėl tų nelemtų komentarų neišgyvena...“ – tikina psichologė-psichoterapeutė Kristina Paradnikė.

Ji vardija: „Sistemingas jūsų jausmų ignoravimas ir menkinimas yra smurtas. Patyčios yra smurtas. Jūsų pasiekimų nuvertinimas yra smurtas. Nuolatinis, piktybinis kritikavimas yra smurtas. Jūsų įžeidinėjimas yra smurtas. Jūsų gėdinimas ir kaltinimas dėl būtų ir nebūtų dalykų yra smurtas. Nuolatiniai „pamokymai“ ir paaiškinimai, ką jūs darote ne taip, yra smurtas. Perdėtas kontroliavimas yra smurtas. Naudojimasis galios pozicija prieš jus yra smurtas. Aiškinimas, kad jūs nusipelnėte tokio elgesio ir nepagarbos, yra smurtas. Manipuliavimas yra smurtas. Bet koks elgesys su jumis, kuris yra skirtas jus įskaudinti, sumenkinti, pažeminti, paniekinti, pašiepti, kai jums tai nepatinka ir kai tai daroma tikslingai ir pasikartojančiai, yra smurtas.“

Ar negyvename smurtinėje aplinkose? Ar nekuriame tokios aplinkos mes patys?

Beje, Ovidijus Lukošius, „IQ“ žurnalo ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius, svarsto, kad patyčios yra vienintelė likusi komunikacijos forma, kurią valstiečių valdžia dar supranta.

„O jei nesupranta, tai bent reaguoja. Tad tegyvuoja patyčios!“ – rašo jis.

Visgi nesinorėtų, kad patyčios būtų komunikavimo pagrindas, kai norime atkreipti į save dėmesį. Norėtųsi palinkėti, kad reaguotume į normalų, pagarbų bendravimą, konstruktyvią, argumentais grindžiamą kritiką. Ir čia jau palikime valstiečius bei jų reakcijas nuošaly, nes norėtųsi dėmesį į patyčias atkreipti plačiąja prasme. Tiesiog. O pradėti vertėtų kiekvienam nuo savęs.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 9 (8926)