Prabėgo dar vienas mėnuo. Kas aktualesnio ir įdomesnio įvyko? Mano vertinimu, prioritetų viršūnėn būtų galima rašyti pagaliau įvykusį Gelgaudiškio dvaro sodybos nuomos konkursą, kuris ypač socialiniuose tinkluose ir dabar kelia nemažai diskusijų bei aistrų. O kitas svarbus, daugeliui, deja, nelabai įdomus nenumaldomai artėjančių rinkimų klausimas.

Kodėl deja? Nes nemaža dalis rinkėjų balsuoja net nelabai žinodami – už ką. Kita dalis apskritai neina į rinkimus, nes nemato prasmės. Tad ir išrenka koks trečdalis rinkėjų už visus. Patiko Andriaus Kubiliaus „piktų rinkėjų“ apibūdinimas, kuriems priskiriami tie piliečiai, kurie nusivylę, jaučiasi nereikalingi, bet balsuoja. O už ką? Kaip sako sociologai, o tai rodo ir praktika, kad tokie žmonės dažniausiai renkasi naujus gelbėtojus, nesvarbu, kad jie užsiiminėja populizmu. O juk dažnas kaime gyvenantis net nelabai ir supranta, kad galbūt visai protingai atrodančio politiko lūpomis kalba netiesa. Klausimas, kaip atskirti, protingai pasirinkti. Štai čia uždavinys, kurį mums, atsistojusiems prie urnų, teks išspręsti...

 

Svarstau, o kiekgi tokių populistų tarp mūsų rajono kandidatų? Neskaičiuosiu, bet pakankamai, nes jau skaičiavau kandidatų turtus, bandžiau nupiešti savotišką kandidatų į tarybos narius veidą. Ir koks jis? Man nelabai koks, nes tik prieš rinkimus dažnas tampa žingeidus, pilietiškas, mandagus bei pastabus šalia esančiam. Jei kandidatas, nesvarbu, kokiai partijai priklauso, negali atsakingai pateikti net deklaracijų (tarp 167 kandidatų tokių radau 50) Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), tai apie kokį atsakingą darbą taryboje galima kalbėti? Jei jis nėra mano pažįstamas, kaip man žinoti, ar jis elementarų išsilavinimą turi? Juk renkame žmones, kurie priiminės visam rajonui svarbius sprendimus! Nesinorėtų, kad taryboje būtų tokie, kurie reikalingi mygtuko paspaudimui, o šiaip nemokantys ir argumentuotą žodį pasakyti. O tokių yra ir dabar, sakau su visa pagarba tikrai dirbantiems. Kaip ir tokių, kurie tik šneka (čia tą netiesą ar nelabai tiesą).

Žinoma, kiti argumentuoja, kad kas čia tas deklaracijas žiūri, kad ne pagal tai reikėtų spręsti apie kandidatus. Tačiau kuo daugiau žvilgsnių įvairiais kampais, tuo geriau. Per vykusius politinius debatus moderatoriui klustelėjus Juozo Bertašiaus, kodėl jis, už 2017 metus gavęs šimtatūkstantines pajamas, sumokėjo vos daugiau nei tūkstantį eurų mokesčių, J. Bertašius sakė nežinantis, gal buhalterė suklydo, teiravosi, iš kur tokie duomenys. Ogi VRK skelbia. VRK skelbia ir tai, kad dabartinis meras, vienas mažiausiai turto ir pajamų deklaruojantis kandidatas, 2017 metais sumokėjo tarp visų kandidatų į merus daugiausia mokesčių (3804 eurus). Čia logiška? Gana sutrikusi per tuos pačius debatus atrodė ir Dinara Gudaitienė, sulaukusi klausimo, kaipgi išgyventi per metus gaunat tik tūkstantį eurų pajamų. Ji moteriškai išsisuko, bet vėlgi – duomenys iš tų pačių viešų deklaracijų VRK, o kaip yra iš tikrųjų, ji pati geriausiai žino.

Netolimas laikas parodys, ką išsirinksime, kam rajono valdžios vairą patikėsime. Visgi, kai tikrai norima, ir visiškai skirtingos politinės jėgos gali susikalbėti. Kalbu apie rajoną. Juk ir socdemai su konservatoriais, kurių šiaip, švelniai tariant, ne itin mėgsta, sugebėjo koaliciją sudaryti ir  darniai dirbti. Galbūt politikos ir nereikėtų kišti, bet grįžtant prie aistras vis dar keliančio dvaro klausimo, sako, ne nuošaly čia stovi „valstietis“ kandidatas į merus Raimondas Januševičius. Būtent jis lydėjo dvarą išsinuomojusius Aldonius jo apžiūrėti, esą nemažai prisidėjo kalbindamas juos pabandyti sėkmę konkurse. Tai pripažino ir pats Vytautas Aldonis. O juk Aldonis net ne tai partijai priklauso, nes į Alytaus rajono tarybą eina su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašu. Tačiau, sako, geri bičiuliai jie esą.

Viešoje erdvėje dėl dvaro netyla diskusijos ir abejonės. Taip, sutartis pasirašyta su „Sunny LT“, nors pats V. Aldonis įmonės direktoriumi paskirtas tik šį mėnesį. Šeima turi restoraną ir viešbutį „Dzūkijos dvaras“, pramogų parką „Tarzanija“, o dabar išsinuomojo dvarą mūsų rajone. Bet nenusipirko.

Galima kapstytis iki nukritimo, tačiau dvaras jau išnuomotas, sutartis pasirašyta. Kaip bebūtų, diskusijų visada – kaip iš gausybės rago. Nerado nuomininko – blogai, rado – neaišku, ar gerai, būtų nerasta – vėl nekas. O kas žino, kaip iš tiesų būtų geriau? Pagyvensime, pamatysime.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 15 (9029)