Vos tik nuskambėjo paskutinės šių mokslo metų pamokos skambutis, dažnas moksleivis su didžiausiu palengvėjimu kuprinę namuose sviedė tiesiai į kampą. Ne paslaptis, jog labiausiai atostogomis džiaugiasi ne tik tie, kurie tingi mokytis, bet tie, kurie mokykloje patiria nuolatines patyčias ar net smurtą. Šakių pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Zita Skaisgirienė patikino, kad patyčių ir smurto tema mokykloje gana aktuali ir mūsų rajone. Šalies mokyklose net apie 60 proc. moksleivių patiria patyčias.

 

 

 

Kalbėti apie patyčias mokykloje niekada nevėlu, net ir baigiantis mokslo metams. Šakių pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės Z. Skaisgirienės ne vienerių metų darbinė patirtis parodė, kad kasmet daugėja vaikų, kuriems reikia konsultacijų dėl mokykloje išgyvenamų patyčių, neretai lydimų net fizinio smurto. „Ten, kur yra agresorius, yra ir auka. Išorinė agresija labai pažeidžia savąją vertę. Skriaudžiami vaikai bijo eiti į mokyklą, pablogėja jų mokymosi rezultatai“, - kalbėjo psichologė. Vadinamoji patyčių auka dėl nuolatinio nesaugumo negali susikaupti pamokų metu, tampa uždara, liūdna, baikšti.

Pasak Z. Skaisgirienės, dažnai pasitaiko atvejų, kai dėl ant kūno atsiradusių mėlynių mokinys visą kaltę priskiria sau, sakydamas, kad pargriuvo ir netyčia susimušė. „Aukai lengviau galvoti, kad smurto iš viso nebuvo, todėl stengiasi netinkamą elgesį su ja, pateisinti įvairiais būdais. Skriaudžiamam vaikui atrodo, kad tai, kas įvyko, iš tiesų net nebuvo smurtas. Nepajėgdama pakeisti žiaurios realybės, auka pakeičia ją savo sąmonėje. Kankinami didžiulės baimės, gėdos ir nesaugumo jausmų, beveik visi smurtą ar patyčias patyrę vaikai prašo suaugusiųjų apie tai niekam nesakyti ir pyksta ant tėvų, jeigu šie skambina klasės auklėtojai arba mokyklos socialinei darbuotojai“, - sakė Z. Skaisgirienė. Taip sąmoningai vaikai vengia pagalbos, tačiau pasąmonėje jos siekia įvairiais užmaskuotais būdais. Jie gali skųstis somatiniais negalavimais, tokiais kaip: galvos arba pilvo skausmai, virškinimo trakto sutrikimai, perdėtas reagavimas į kitų poreikius arba gali patirti net sunkiai gydomą depresijos būseną.

Minėti mokiniai nepakelia vienatvės, bet tuo pačiu labai pavargsta bendraudami su kitais. Jiems susiformuoja savaiminis nesąmoningas įprotis paklusti, kuris parodo, kad jie yra pažeidžiami. Neretai vaikui gali tekti iš viso pasitraukti iš tam tikros savo socialinio pasaulio dalies. Žinomi atvejai, kai mokinys visas pertraukas buvo priverstas sėdėti mokyklos bibliotekoje, kad išvengtų susidūrimo su agresoriumi. Suaugusieji į vaikų patyčias dažnai žiūri abejingai, manydami, kad vaikams tai būdinga ir, kad laikui bėgant savaime viskas susitvarkys. Daugelis smurtą patiriančių vaikų turi viltį, kad užaugę pabėgs nuo smurtautojo ar kitaip nuo jo išsilaisvins. Tačiau tai tik iliuzija.

„Smurtas pažeidžia visą asmenybės struktūrą. Tokie žmonės užaugę yra labai nepasitikintys. Jiems sunku pasirūpinti savimi, sukurti pastovius santykius, nes menkiausias dėmesio neatkreipimas, pažadina jų skausmingą patirtį. Todėl jie dažnai blaškosi -  tai kabindamiesi į kitus, tai vėl nuo jų atsitraukdami. Sunkumai, kuriuos tokie žmonės patiria artimų santykių srityje, priverčia juos vėl tapti aukomis“, - teigė psichologė.

Įdomiausia tai, kad į tarnybos specialistus dėl pagalbos kur kas dažniau kreipiasi tėvai, kurių vaikai ir yra tie smurtautojai. Psichologai tvirtina, jog agresoriais negimstama, jais tampama. Kaip? Pasak Z. Skaisgirienės, agresorius - tai buvusi auka. „Dėl nuolatinės baimės, išbūti ilgą laiką aukos vaidmenyje yra labai sunku. Išsikapstyti iš tokios padėties galima tik tapatinantis su agresoriaus pozicija“, - sakė psichologė, pridurdama, jog ilgainiui žiaurus vaikų elgesys tampa pastoviu asmenybės bruožu, nes tai suteikia jėgos, galios ir valdžios jausmą.

Vienareikšmiškai pripažįstama, jog norint mokyklose užkirsti kelią patyčioms ir smurtui, laukia ilgas kelias. Tokiu atveju reikalingas suaugusiųjų įsikišimas. Anot psichologės, į šį procesą turi įsitraukti ir tėvai, ir visa mokyklos bendruomenė. „Jeigu traumą patyrusi auka turi ją palaikančią šeimą, draugus, jų rūpestis gali padaryti itin galingą gydomąjį poveikį. Traumą patyręs vaikas arba paauglys dažniausiai bijo likti vienas, todėl trokšta užjaučiančio žmogaus buvimo šalia. Aukai reikia tiesioginio patvirtinimo, kad ja bus pasirūpinta. Kai tėvai ir mokytojai pajėgia išklausyti nukentėjusį mokinį  nepriskirdami jam kaltės, jis lengviau gali priimti savo bejėgiškumą“, - atkreipė dėmesį Z.  Skaisgirienė.  

Siekiant, kad vaikai netaptų agresoriais ir aukomis, labai svarbu, pasak psichologės, didinti jų savivertės jausmą, kuris pradeda formuotis nuo gimimo. „Tėvai dažnai žaloja vaiko savęs vertinimą, kai neatsižvelgdami į jo prigimtį, dalykus, priklausančius normaliai jo savasčiai, nuslopina. Jeigu vaiko savivertė aukšta, jis ne taip jautriai reaguoja į įprastus įskaudinimus, geba priimti ir atlaikyti negatyvias emocijas, moka jas kontroliuoti“, - teigė Z. Skaisgirienė.

Kovojant su patyčiomis mokyklose, reikėtų pradėti nuo mokinių elgesio taisyklių sudarymo atskirose klasėse. Rekomenduojama mokslo metų pradžioje kiekvienos klasės auklėtojui sudaryti tik tai klasei būdingas elgesio taisykles. Tačiau, psichologės pastebėjimu, vien taisyklių neužtenka. Būtina numatyti, kokios bus pasekmės už jų laikymąsi ar nesilaikymą. „Su taisyklėmis pasirašytinai reikėtų supažindinti tėvelius. Nes, kol nėra taisyklių, mes negalime iš vaikų reikalauti tinkamo elgesio“, - sakė Z. Skaisgirienė.  
Agresorius ir auka turėtų gauti psichologinę pagalbą, kuri padėtų jiems atpažinti savo emocijas, surasti tinkamus raiškos bei kontrolės būdus, mokyti socialinių įgūdžių. „Psichologinė pagalba reikalinga ir minėtų vaikų tėveliams bei patyčių stebėtojams“, - sako specialistė. Gaila, kad daugelyje švietimo įstaigų vis dar trūksta psichologų. Tačiau Šakių rajono savivaldybės psichologinėje tarnyboje dirba dvi psichologės, kurios stengiasi padėti visiems besikreipiantiems. Deja, pastebima, jog daugelis tėvelių neturi galimybių atvykti, kadangi lankytis tarnyboje reikia pakankamai ilgai.