Žmogus žmogui žmogus

Artėja ilgasis savaitgalis, Vėlinės, Visų Šventųjų diena – rimties laikas. Tačiau kiek pastaruoju metu mūsų erdvėje solidarumo, elementarios pagarbos vienas kitam? Viršų ima patyčios, pagieža, panieka...

Tokio visuomenės susipriešinimo, koks tvyro pastaruoju metu, nepamenu. Ir čia galima kalbėti daugeliu temų, pirštu besti į bet kurią sritį. Vienas pirmųjų, į galvą šaunančių pavyzdžių – dar rugpjūtį prie Seimo vykęs mitingas, peraugęs į riaušes. Baisu buvo stebėti, kas ten vyksta, kokiomis sąlygomis teko dirbti žurnalistams, kaip elgėsi kai kurie mitinguotojai ir kokie veikėjai apskritai ten griežė pirmaisiais smuikais.
 
Jau kuris laikas didžiules emocijas bei susipriešinimą kelia skiepų tema. Su kokia pagieža drabstomasi ant tų, kurie kitokios nuomonės? Ir nesvarbu, kurioje tu barikadų pusėje, bet kitam savo tiesą dažnas apsiputodamas ir nevengdamas necenzūrinių žodžių įrodinėja. Kokiais epitetais vadinami valdžios atstovai, kurių sprendimai mums galbūt nepatinka? Ko gero, tai demokratijos kaina, bet gaila, kad nužmogėjimo link einame, kai nelieka net elementarios pagarbos Žmogui. Anksčiau kone kiekvienas tūlas lietuvis buvo krepšinio ekspertas. Ir tebėra. Tik dabar dažnas patapo ir sveikatos bei medicinos žinovu. Ir ką jau čia mokslas, kai net kaimo glūdumoj gyvenantis žino apie vakcinas ir jų poveikį. Jau nekalbėsiu apie vaikų testavimą, galimybių pasus ir pan., nes į kitaip mąstantį neretas ir akmenį norėtų mesti.

Prabilus apie akmenis iškart prisimenu neseniai Šakiuose vykusį mitingą, kurio atgarsiai nebetyla iki šiol, o viena iš renginio organizatorių tada juokavo, kad savivaldybės langus reikėtų palikti sveikus. Paliko. Praėjusį penktadienį mitingo reikalams aptarti buvo skirta bene tiek pat savivaldybės tarybos posėdžio laiko, kiek užtruko patvirtinti 30 darbotvarkės klausimų. Tačiau grįšiu prie mitingo, kur didesnioji dalis pasisakiusių buvo svečiai, maršistai, o ne vietiniai. Jų retorika ir panieka išties „aukšto“ lygio, kai nekart teko įtraukti kuprą ir suklusti, ar tai vyksta iš tikrųjų. Ir įsignybus atsipeikėti, kad taip, vyksta. Ir vyksta mūsų šalyje, mūsų mieste, su mūsų žmonėmis. Plačiąja prasme juk visi esame šios žemės vaikai. Bet mes tokie pikti, tokie pagiežingi, kad nesunkiai ir pasitaikius menkiausiai progai vieni kitiems į atlapus ir gerkles kimbame. Nebūtinai fiziškai. Jau vien žodžių karas socialinėje erdvėje ko vertas...

Socialinė erdvė dabar apskritai ta terpė, kur gali reikštis, kas nori. Ir reiškiasi, nors neretas „rašytojas“ net taisyklingai žodžio negeba parašyti. Bet jaučiasi svarbus, reikšmingas ir galintis menkinti kitą, nes mano, kad jo tiesa – tiesiausia. Tačiau kitoje pusėje esantis irgi turi savo tiesą. Ir kaip susikalbėti? Ar norime susikalbėti?

Mintimis grįžtu į neseniai vykusią Kalbos dieną, kur mokytojas Alvydas Grinkevičius ir kėlė šią mintį, kad kalbų yra daug ir įvairių, tačiau svarbiausia – susikalbėti. Norėti susikalbėti. Renginyje puikiai susikalbėjo žurnalistas, mokytojas fizikas bei politologė. Beje, kraštietė politologė Rima Urbonaitė, kalbėdama apie išsilavinimą ir jo svarbą, atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką. „Tavo kalba išduoda tavo išsilavinimą“, – sakė ji.

Ir vėl grįžtu prie mitingo ir kalbančiųjų retorikos. Taip, bus sakančių, kad nusibodo valdžia, nusibodo pandemija, ribojimai ar kas tik nori, ir ramiai kalbėti jau neina, bet visgi, ką apie kalbančiuosius pasako jų kalbos? Nevardinsiu pavardėmis, neklijuosiu etikečių, nes kiekvienas vertiname pagal savo suvokimo prizmę, bet norintys susidaryti nuomonę nesunkai interneto platybėse gali rasti įrašus.

Ir ką noriu visu tuo pasakyti? Kad galime turėti įvairiausias ir skirtingas nuomones, bet svarbiausia, kad žmogus žmogui būtų žmogus. Pamąstykime apie tai.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 81 (9291)

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.