Anuo metu mokydamas Jėzus kalbėjo miniai:
„Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.“
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12, 38–44)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Jėzus, atsisėdęs ties šventyklos aukų skrynia, stebi visų ten metamas aukas. Vargšai įmeta keletą smulkių pinigėlių, turtingieji – didesnės vertės monetas. Žinia, šventyklos iždą pasiekdavo gana gausios įplaukos. Visi kažkiek atnešdavo, kad padėtų išlaikyti šventyklą.
Dalis pinigų buvo skiriami vargšams, nes tuo metu socialinės apsaugos nebuvo. Vargšai priklausė nuo visuomenės dosnumo. Ypač sunkiai gyveno našlaičiai ir našlės. Jie beveik nieko neturėjo, visiškai priklausė nuo kitų. Tačiau stengdavosi pasidalyti su kitais tuo trupučiu, kurį turėjo.
Taip viena suvargusi našlė įmeta savo auką į aukų skrynią. Vos du pinigėlius, tai yra skatiką (skatikas – ketvirtadalis aso, mažiausio tų laikų Romos pinigo), už kurį buvo galima nupirkti tik 100 gramų duonos.
Kas vertingiau – du našlės pinigėliai ar tūkstantis turtuolio monetų? Be abejo, mokiniams tūkstantis turtuolio monetų yra nepalyginti naudingiau, negu du našlės pinigėliai. Jiems atrodo, kad žmonių problemas galima išspręsti tik su didele pinigų suma.
Duonos padauginimo įvykyje, prieš pamaitinant didžiulę minią, jie su ironija klausia Jėzaus: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ (Mk 6, 37). Iš tiesų, kas taip mąsto, tiems našlės skatikas yra bevertis.
Bet Jėzus sako: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią“ (Mk 12, 43). Jėzaus supratimas yra kitoks. Atkreipdamas savo mokinių dėmesį į našlės poelgį, jis moko, kur turime ieškoti Dievo valios apsireiškimo, tai vargšai ir pasidalijimas.
Pasidalijimo ir solidarumo praktika yra pirmykštės Bažnyčios savybė: „Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų“ (Apd 4, 32–35; 2, 44–45). Gauti pinigai nebūdavo kaupiami, bet „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 35; 2, 45).
Tai, kad bendruomenėse pamažu radosi turtingų žmonių, viena vertus, leido krikščionybei plėstis, sudarant palankias sąlygas misijoms, tačiau, kita vertus, – turtų kaupimas ėmė blokuoti solidarumo ir pasidalijimo judėjimą.
Jokūbo laiško autorius I amžiaus pabaigoje įspėja juos: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti“ (Jok 5, 1–2).
Norint išmokti pasidalijimo meno, mums visiems reikia tapti šios našlės mokiniais. Ji atlieka vieną, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą dalyką, tačiau jame glūdi jos pačios savęs dovanojimas.
Šv. Leonas Didysis († 461) pastebi: „Ant dieviškųjų teisingumo svarstyklių sveriamas ne dovanų kiekis, bet širdžių svoris. Evangelijos našlė įmetė du pinigėlius į šventyklos iždą ir taip viršijo visų turtingųjų aukas. Nė vienas gėrio gestas nėra nereikšmingas Dievui, nė vienas gailestingumo darbas nelieka be vaisių.“
Du pinigėliai tampa sakramentu, gyvenimu, „išleistu“ mylint, savęs dovanojimu kitiems. Šios vargingos našlės geste atsispindi kryžiaus slėpinys, kai Jėzus, mylėdamas savuosius iki galo (Jn 13, 1), įmes į šventyklos iždą ne tai, kas jam atlieka, bet visą savo gyvenimą, tikrąją Dievui patinkančią auką (Ef 5, 2; Žyd 9, 14. 26; 10, 12).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
