Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams:
„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.
Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.
Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.
Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21, 25–28. 34–36)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Praeityje mes praleidžiame daug laiko. Ji dažnai iškyla mūsų atmintyje ir kaip akmuo užgula mums širdį, atima iš mūsų ramybę bei džiaugsmą dabartimi, nes grąžina į jau „palaidotą“, bet visada linkusį „prisikelti“ laiką.
Į ateitį „bėgame“ taip pat dažniau negu reikia. Mes taip daug galvojame apie ateitį, kad užmirštame dabartį, tiek, kad negyvename nei dabartyje, nei ateityje.
Mums pabosta vaikystė, mes skubame užaugti, o užaugę vėl norime tapti vaikais. Mes prarandame sveikatą, uždirbdami pinigus, o po to prarandame pinigus atstatydami sveikatą.
Mes noriai apkrauname vaizduotę tuo, kas buvo, ir tuo, ko dar nėra. Praeitis mus mokina, teikia patirties, tačiau esame gundomi tuo pasinaudoti ne šiandien, bet rytoj.
Ten paprastai nukeliauja ir mūsų geri pasiryžimai, pavyzdžiui, malda. Bet juk „toji diena“ (Lk 21, 34) – pasaulio arba kiekvieno mūsų gyvenimo pabaiga – ateis ne kaip rytoj, o kaip šiandien.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
