Anuo metu Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.
Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.
Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus.
Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“
Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.
O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Petras, Jokūbas ir Jonas kartu su Jėzumi kopia į kalną melstis. Tyloje. Apaštalai nedrįsta nieko klausti, o pats Jėzus vengia kalbėti, norėdamas paruošti mokinius tam, kas jų laukia. Niekas geriau, nei tyla, neparuošia žmogaus susitikimui su Dievu, ypač tada, kai ji nėra vien žmogiška, bet savyje slepia susitikimo su Dievu lūkestį.
Kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio kopimo vietą; kalnas kaip išsilaisvinimas iš kasdienybės naštos, kaip kvėpavimas grynu kūrinijos oru; kalnas, atveriantis vaizdą į kūrinijos platybę ir grožį bei leidžiantis patirti Kūrėją.
Besimeldžiant Jėzaus veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Čia išryškėja ryšys su Moze ir kartu skirtumas nuo jo: „Nusileidęs nuo kalno, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, kad buvo kalbėjęsis su Dievu“ (Iš 34, 29). Kalbantis su Dievu, maldoje, Dievo šviesa apšviečia Mozę ir padaro švytintį. Tačiau jis švyti dėl iš išorės jį pasiekusio spindesio. Tuo tarpu Jėzus švyti iš vidaus, jis ne tik gauna šviesą, bet ir pats yra Šviesa iš Šviesos.
Tuo metu Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Šis „miegas“ yra nuoroda į slėpinį, į kurį įžengia mokiniai ir kuris lieka slėpiniu. Jie mato, bet nemato viską arba aiškiai visko nesupranta. Taip nutiko Abraomui, kai Viešpats su juo sudarė sandorą (Pr 15, 12), taip nutiko ir Adomui, kai Viešpats sukūrė moterį ir užmigdė jį kietu miegu, kad Adomas nebūtų liudininku kaip Dievas atliko savo darbus (Pr 2, 21). „Dievo kaip“ visada ir visur lika slėpiniu.
Sielos atvėrimas Dievui ir jo veikimui per tylą apima nežinios elementą. Žmogaus santykis su Dievu nepanaikina atstumo tarp Kūrėjo ir kūrinio, nepašalina to, ką apaštalas Paulius pasakė apie Dievo išminties gilumą: „Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
