Anuo metu, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.
Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“
Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“
Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Sekmadienio Evangelija mus nukelia prie Genezareto ežero. Minia būriuojasi aplink Jėzų, o keli nusivylę žvejai, tarp jų ir Simonas Petras, plauna tinklus po nesėkmingos žvejybos. Tačiau štai Jėzus įlipa į Simono valtį. Ką jis darys? Mokys žmones. Jam reikia tos valties, kuri po vargo ir nusivylimo nakties grįžo į krantą tuščia.
Kiekvieną dieną mūsų gyvenimo valtis išplaukia į kasdienės veiklos jūrą; kiekvieną dieną stengiamės kažką sužvejoti, svajojame, siekiame įgyvendinti savo projektus, mylėti. Tačiau dažnai, kaip ir Petras, grįžtame į krantą nieko nesugavę, nusivylę, nes labai stengiamės, bet norimų rezultatų nematome. Dažnai jaučiamės pralaimėję, o mūsų širdis užvaldo nusivylimas ir kartėlis.
Tačiau kaip tik tokiomis akimirkomis Viešpats nusprendžia įlipti į mūsų valtį. Iš mūsų gyvenimo valties jis nori skelbti Evangeliją pasauliui. Tuščia valtis – mūsų nepajėgumo simbolis – tampa Jėzaus katedra, tampa sakykla, iš kurios jis skelbia Dievo žodį. Viešpats įlipa į mūsų gyvenimo valtį, kai neturime jam nieko pasiūlyti. Jis įžengia į mūsų tuštumą ir užpildo ją savo buvimu, naudojasi mūsų vargingumu, kad dalytųsi savo turtais ir skelbtų gailestingumą.
Dievui nereikia kruizinio laivo, jam užtenka ir skurdžios apšiurusios valties. Tik ar mes įsileidžiame jį į savo gyvenimo valtį? Ar atiduodame jam tai, ką turime? Kartais mes jaučiamės neverti, nes esame nusidėjėliai. Tačiau toks pasiteisinimas atitolina Viešpatį nuo mūsų. Jis yra artumo Dievas: jam reikia ne tobulumo, bet atvirumo.
Taip Viešpats atstatė dėl nesėkmingos žūklės nusivylusio Petro pasitikėjimą. Įlipęs į jo valtį, Jėzus jam tarė: „Irkis į gilumą“ (Lk 5, 4). Petras žinojo, kad metas nėra tinkamas žvejybai, tačiau pasitikėjo Jėzumi. Tą akimirką jis vadovavosi ne žvejybos strategija, kurią gerai išmanė, bet jį patraukė Jėzaus žinios naujumas.
Taip yra ir su mumis, jei priimame Viešpatį į savo valtį, galime plaukti į jūrą. Su Jėzumi plaukiame be baimės, mūsų negąsdina nesėkmės, nepasiduodame. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek Bažnyčios ir visuomenės gyvenime visada galime padaryti ką nors gražaus ir drąsaus. Visada galime pradėti iš naujo. Viešpats visada mums suteikia kitą progą, atveria naujas galimybes. Priimkime jo kvietimą: atsikratę pesimizmo ir nepasitikėjimo, irkimės į gilumą su Jėzumi!
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
