Skaitytojo nuomonė

Nijolė iš Gelgaudiškio:

Eiti piligrimų keliu neteko. Ir negalėčiau, kad ir norėčiau, sveikata neleistų. Nors į tokias keliones išsirengia ir ligoti žmonės, tikėdami pasveikti. Manau, vieni žmonės keliauja tikėjimo vedami, kiti – norėdami taip save realizuoti, įsitikinti, kad gali įveikti tokius nemažus piligrimų kelių atstumus. Aš nuvažiuoju, kai man reikia kažko dvasiško, į Šiluvą. 

Aidas iš Gelgaudiškio:

Neteko dalyvauti piligrimų žygyje. Kodėl žmonės eina? Manau, apmąstymų, tikėjimo vedami, nes jiems to reikia. Buvau nuvykęs į Kryžių kalną, koplyčią Keturnaujienoje. Šias vietas aplankiau, nes girdėjau, kad koplyčia laikoma stebuklinga vieta. Greičiau dėl smalsumo nuvažiavau, o ne vedamas kažkokių dvasingumo dalykų, savęs ieškojimo. Abi vietos yra unikalios. Sunku atsakyti, ką jaučiau ir ar kažkas pasikeitė mano mąstyme po apsilankymo.

Rūta iš Gotlybiškių:

Negirdėjau apie tai. Tik manau, kad visi, kas prie valdžios lovio pripuola, prisilobia pinigų ir eina sau palikę. Man laisvoje Lietuvoje patinka gyventi. Yra, kuriems prie ruso gyventi buvo geriau. Yra tokių ir tarp politikų. Su tokiais antivalstybininkais, manau, turėtų kovoti saugumo tarnybos. 

Irena iš Šakių:

Girdėjau, kad apie tai kalba šalies vadovai. Manau, kad yra žmonių, priešiškai nusiteikusių valstybės atžvilgiu. Gal daugiau tarp vyresnio amžiaus žmonių, kurie ilgisi sovietinių laikų. Kolaborantų buvo visais laikais. O kaip tie antivalstybininkai, ar patys lietuviai elgtųsi karo metu, sunku prognozuoti. Dauguma pasimestų. Deja, ir jaunimas nenori į kariuomenę, tad koks tas jų patriotiškumas gali būti. Kiekvienas turime mylėti, ginti ir gerbti savo tėvynę, kalbėti lietuviškai.

Stasė iš Šakių:

Sveikatos turiu – ko daugiau norėti! Saulė šviečia, einu iš mankštos. Aplink pastebiu, kad gal ne visi tokie laimingi jaučiasi, bet iš tiesų – tai tas laimės pojūtis daug ir nuo paties žmogaus požiūrio priklauso. O aš linkusi mąstyti paprastai, jei pati esu sveika, galiu judėti, mankštintis, jei vaikai sveiki – tai viskas gerai. 

Mantvydas iš Sintautų:

Apie laimės dieną nežinojau, bet aš jaučiuosi laimingas. Turiu du vaikus, žmoną, visi esame sveiki, tai daro laimingu. Kad laimingiausių šalių reitinge Lietuva šešioliktoje vietoje, irgi nežinojau, bet gal ir gali būti tokioje vietoje, nes aplink mano pažįstamų ratas taip pat, sakyčiau, laimingi žmonės.

Rimantas iš Jotiškių:

Manau, kad daugiausiai konfliktai įsiplieskia, kai žmonės išgeria alkoholio, tampa agresyvūs. Tiek moterys, tiek vyrai kenčia nuo smurto. Nelikčiau abejingas pamatęs konfliktą. Tik šeimos susipyksta, po to vėl susitaiko, paskui būni kaltas. Smurtas ateina dažnai iš šeimos. Kai vaikai visa tai mato šeimoje, tai ir vaikams atsiliepia. Atrodo, ir policija kovoja su smurtautojais, išduodami orderiai, tačiau problema tebėra. 

Kęstutis iš Šakių:

Negerai, kad žmonės smurtauja. Ypač prieš moteris. Manau, smurto protrūkiams didžiausią įtaką daro alkoholis. Psichologinis smurtas gali privesti prie tragiškų pasekmių. Prasideda nuo smulkių barnių, vėliau netgi iki skyrybų prieinama. Smurtas prieš vaikus visiškai netoleruojamas ir nepateisinamas, nors kai mes augom, tekdavo kampe ant žirnių paklūpoti. Kai vaikas auga smurtaujančioje šeimoje, jis taip gali tapti smurtautoju. Įtakos turi ir auklėjimas.

Emilijus iš Gelgaudiškio:

Be abejo per 35-erius metus padaryta didelė pažanga daugelyje sričių. Mano vaikystėje nebuvo mobilių telefonų, interneto. Po truputį viskas keitėsi. Teko ragauti ir emigranto duonos Norvegijoje. Pastebėjau, kad šioje šalyje gyvena išsilavinę žmonės, skiriasi nuo mūsų ir žmonių intelektas. Ten tave laiko žmogum, ne taip, kaip kartais mūsų šalyje. Šiuo metu dirbu Lietuvoje. Čia ir šeima. Visgi manau, kad šiandien dar nėra visiškos žodžio laisvės. Žmonės yra suvaržyti ir viešai negali reikšti savo nuomonės. 

Gytis iš Liepalotų:

Gimiau nepriklausomoj Lietuvoj. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvai daug galimybių atsivėrė: keliauti, studijuoti užsienyje. Teko ir man padirbėti Norvegijoje, bet pajutau, kad noriu sugrįžti, nes čia draugai, šeima. Todėl ir norisi būti čia. Esu Tėvynės fanas. Galima perspektyvią ateitį susikurti ir Lietuvoje, o jauni žmonės išvyksta į užsienį, kad užsidirbtų pragyvenimui. Visgi Lietuvoje sunku gauti gerai apmokamą darbą, kad įsigytum būstą, galėtum gyventi atskirai nuo tėvų.

Mažvydas iš Gotlybiškių:

Neturiu jokių priekaištų, kad man būtų blogai gyventi Lietuvoje. Esu abiturientas, tačiau ateityje norėčiau studijuoti užsienyje, mokytis ir gilinti anglų kalbos žinias. Manau, žinant anglų kalbą atsiveria didesnės perspektyvos. Džiaugiuosi, kad galiu gyventi laisvoje šalyje. Neramina mane karas Ukrainoje. Jei pašauks, eičiau tarnauti į kariuomenę. 

Romas iš Šakių:

Aišku, didžiuojuosi. Buvo galimybių išvykti gyventi į užsienį, bet ko ten man. Čia gimęs, užaugęs, dirbau visą gyvenimą. Ir vaikai, ir anūkai Lietuvoje. Viskas toje Lietuvoje puiku ir gerai. Pakelia po biskį ir tas pensijas. Emigrantams vis sakau – važiuokit namo. Aš už tai, kad lietuviai ir jų vaikai gyventų čia. Ir Lietuvoje yra to darbo. Myliu savo šalį, todėl žiemą vasarą prie sodybos plevėsuoja iškelta Trispalvė.

Virginijus iš Bundzų:

Stebėjau susitikimą. Tikėjausi, kaip ir dauguma, produktyvesnių derybų. Per daug ir per griežtai, manau, Trampas pasireiškė, metė įžeidinėjimus, kaltinimus Ukrainos prezidentui. Vykusiame Europos lyderių susitikime priimti susitarimai, tikėkimės, duos rezultatų. Dėl taikos derybų turėtų prie bendro stalo sėsti ir JAV, ir Europa. Bet be Amerikos, manau, sunkiai pavyks pasiekti karo baigtį Ukrainoje. 

Kęstutis iš Degutinės:

Sunku vertinti Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimą ar Trampo elgesį. Jis man toks neaiškus politikas. Susitikime diplomatijos pritrūko. Manau, kad Ukrainos prezidentas geriau mato, kaip šaliai vadovauti ir kokius sprendimus priimti. Vertinu tai, kad jis, karui prasidėjus, nepaliko šalies. O kad Europos lyderiai po to susitiko Londone, vertinu teigiamai. Bet, mano nuomone, be Amerikos įsikišimo, karą užbaigti Ukrainoje bus sunku.

Birutė iš Šakių:

Pati nevairuoju. Girdėjau apie tokį siūlymą ir pritariu. Prie vairo turi sėsti tik blaivus vairuotojas. Manau, jauni žmonės, taip iki vidutinio amžiaus, daugiau linkę neblaivūs sėsti prie vairo. Visi nusistatę prieš vyresnio amžiaus vairuotojus, bet manau, jie dar atsakingiau vairuoja nei jaunimas. Pastebiu, kad jaunimas labai nevykusiai vairuoja, nesilaiko taisyklių. Dažnai viršija greitį. Tiesa, ir patiems pėstiesiems reiktų būti sąmoningiems. 

Vidmantas iš Sintautų:

Šituo klausimu aš pritariu. Aš už nulį promilių. Ar tai sumažintų neblaivių vairuotojų skaičių? Manau, padės, kai baudas tūkstantines gaus. Žinau, kad keliuose daug neblaivių vairuotojų vis dar sukelia eismo įvykius, kur žūsta žmonės.

Gintaras iš Plieniškių:

Didelio nerimo dėl karo nejaučiu. Gyvenu savo gyvenimą. Argi mes galime ką pakeisti? Ta tema mažai domiuosi. Nežiūrėjau „Radarom“, kol kas ir pats dar neaukojau. Labiau neramina kaimynystėje esanti Rusija ir galima agresija iš jos. Mačiau per televizorių, kad medicina karui nepasiruošus. Nepasakyčiau, kad ir gynyba labai pasiruošus. Kiek čia tos Lietuvėlės, kiek čia tų kareivių... Stočiau ginti tėvynės. 

Ramūnas iš Išdagų:

Neramu. Manau, Europa, Pasaulis delsia ir bijo priimti sprendimus, kad karas baigtųsi. Nesusitaria tarpusavyje. Ilgai delsė. O Amerikos prezidentui Trampui, manau, labiau rūpi Ukrainos iškasenos, o ne derybos. Stebėjau „Radarom“, aukojau. Daug sutinku Lietuvoje dirbančių ukrainiečių, pasikalbam. Jiems labai sunku, pergyvena dėl artimųjų, likusių gyventi Ukrainoje, ir dėl savo šalies.