Nužudė ar nusižudė? VII-5 d. miške rastas negyvas Versnių kaimo senukas Kazys Kriaučiūnas. Ant kaklo buvo užnerta virvė ir sukruvinta galva. Buvo manoma, kad čia yra žmogžudystė. Atvykus apskrities gydytojui ir padarius skrodimą, spėjama, jog greičiausiai padaryta savižudystė. Senukas paskut. dienomis buvo neramus. Vedama kvota. („Suvalkietis“, 1931 07 19, p.5)
Vaitiekupiai. Nusisekęs vakaras. V. V. S. Vaitiekupių skyri. VII-5 d. suruošė viešą vakarą. Buvo vaidinama dvi komedijos: „Nutrūko“ ir „Rami vietelė“. Po vaidinimų pasilinksminta. Daug svečių atsilankė ir iš artimųjų miestelių. Visi labai patenkinti V. V. S. pramogomis. Vaitiekupių skyrius, kuris turi apie 100 narių, nepolitikuoja. Visi seni ir jauni dirba Vilniaus vadavimui. Dėl savo gero vardo skyrius visuomet pritraukia daug publikos. Gaila, kad, išvykus chorvedžiui, choras negalėjo pasirodyti su savo dainomis, kuriomis publika labai susidomėjo. („Suvalkietis“, 1931 07 19, p.5)
Griūva Nemuno pakrantė. 20 metrų žemės nuo Nemuno srovės priklauso vandens kelių rajonui. Einant Nemuno pakraščiu galima pastebėti, kad vietomis yra daug akmenų, kuriuos rajonas sunaudoja kitoj vietoj vandens bėgimui tvarkyti, o tas vietas, iš kur buvo akmens išimti, vanduo giliai pragraužia ir išardo gražius Nemuno krantus. Jei toks Nemuno pakrančių ardymas ir toliau tęsis, tai daug ūkininkų žemės Nemune paskęs ir pačios Nemuno pakrantės žymiai nustos savo grožybės. Atatinkami valdžios organai turėtų į tai atkreipti savo dėmesį ir visa taip sutvarkyti, kad panašūs reiškiniai daugiau nesikartotų. („Suvalkietis“, 1932 07 17, p.5)
Bėda be pinigų, bėda ir su pinigais. Jadagonių kaime gyveno sau gražiai ūkininkas A. D. kuris turėjo 8 ha žemės su vidutiniais trobesiais ir visais ūkio įrankiais. 1924 m. jam jo krikštatėvis užrašė savo 8 ha ūkį. Turtas iš karto dvigubai padidėjo. To dar negana. 1926 m. tas pats ūkininkas gauna iš Amerikos nuo savo dėdės 5500 litų. Rodosi, ko daugiau bereikia — džiaukis ir gyvenk! Bet ne taip išėjo: žmogus, kelis metus linksmiau pagyvenęs, pasijuto beturys ne pinigų, bet skolų, kurios siekia daugiau kaip 6000 litų ir dabartiniu metu jau nepajėgia vekselių išsipirkti. Teks vargšui susipažinti su ponu antstoliu ir varžytynėm. Kai kas tvirtina, kad jeigu jis nebūtų gavęs 8 ha su priedu 5500 lt., tai būtų žmogus kuo ramiausiai ir lig šiol gyvenęs ir skolų neturėjęs. Tai, mat, kartais laimė saldžiai žmogui nusišypsoja ir karčiai prigąuna. („Suvalkietis“, 1932 07 17, p.5)
Vargas su miško medžiaga. Lekėčių ir kitose girininkijose teko girdėti žmones nusiskundžiant, kad pirkliai svetimšaliai perka Lietuvos mišką 30% pigiau negu įkainota ir dar gauna vieniems metams išsimokėti, o tuo tarpu vietos ūkininkai esą priversti iš karto visus pinigus už mišką sumokėti ir tiktai 20% pigiau negu taksos kaina. Tatai tarp ūkininkų kelia įvairių spėliojimų ir iššaukia neapykantos. („Suvalkietis“, 1932 07 17, p.5)
Nesusipratimai dėl uždarbio. Lekėčių ir kitose girininkijose, kaip žinoma, gaminama daug malkų ir rąstų eksportui. Tam darbui atlikti esą reikalinga keli šimtai vežimų ir daug darbininkų. Vietos girininkai tą darbą atlikti paveda keliems asmenims, o šie nuo savęs samdo žmones. Šis dalykas reiktų taip sutvarkyti, kad kuo didžiausias skaičius žmonių gautų darbo miškuose tiesiog iš girininkų, aplenkiant visokius tarpininkus-išnaudotojus, kuriems ne žmonių gerovė rūpi, o tik savo kišenės reikalai. („Suvalkietis“, 1932 07 17, p.5)
Eduardas iš Griškabūdžio:
