Menininkės pasveikinti susirinko visas būrys draugų, artimųjų. Pasveikinti jubiliatės taip pat atvyko Lukšių bei Griškabūdžio seniūnai, rajono meras, kolegos iš Griškabūdžio gimnazijos, Šakių tautodailininkų bendrija „Dailius“. Atvykusieji pasveikinti jai teikė glėbius gėlių, negailėjo nuoširdžių žodžių ir palinkėjimų. Iki širdies gelmių menininkę sujaudino dukters padovanota 60-ties rožių puokštė, kurią ji perdavė per draugus, nes pati grįžti iš Švedijos negalėjo. Parodos atidarymo metu svečius muzikos skambesiais džiugino I. Bagdanavičienė ir R. Poderis.

Po renginio pavyko pakalbinti R. Amonienę, kuri pasidalijo savo mintimis apie tapybą ir gyvenimą.

 

Na pirmiausiai tikriausiai dėlto, kad esu dailės mokytoja. Atvirai pasakius – aš labai mėgstu spalvas, aš jomis kalbu ir tai atsispindi mano paveiksluose. Bandžiau ir piešti ant šilko, ir lipdyti iš molio, viskuo domiuosi, tačiau vis tiek visada grįžtu prie tapybos.

 

Mano tapybos procesą galima suskirstyti etapais. Skausmingasis etapas buvo po sūnaus netekties. Jis parašė daug eilių, kurias skaičiau ir skaitydama savo tapomus paveikslus dovanojau jam. Kitas etapas – gyvenimo prasmės ieškojimas. Tuomet atėjo tikėjimas - religinis etapas, kai vyravo angelai, dabartis ir gyvenimas po mirties. Po to atėjo tas etapas, kai daugiau koncentravausi į savo jausmus. Taip pat mano tapymo istorijoje buvo raudonasis periodas, kai labai mėgau raudoną spalvą. Man atrodė, kad ta spalva yra aistros ir tvirtybės ženklas. O dabar mano tapomi kūriniai yra labai šviesūs, tokie mėlyni mėlyni...

 

Taip, yra. Paveikslas „Obelys“. Jis tapytas, kai dar buvo gyvas mano sūnus, 1993 metais. Iki šio paveikslo aš tapiau gamtą, realistinius paveikslus. Sūnus man davė pastabą, jog tapyti tai, ką tu matai, kas yra gamtoje – nėra pernelyg didelis menas. Tada nusprendžiau pabandyti tapyti kitaip. Pasiėmus virtuvinį peilį (nes tuo metu po ranka tinkamos priemonės neturėjau), tapiau aliejiniais dažais. Dariau įvairius potepius, dažus tepiau sluoksnį ant sluoksnio, tikrąja to žodžio prasme – mėgavausi. Pamačiusi, kas gavosi, labai apsidžiaugiau ir pagalvojau, kad sūnui labai patiks. Taip ir buvo. Pamatęs paveikslą jis paprašė, kad aš jo niekad niekam neparduočiau ir nepadovanočiau. Turiu jį iki šiol.

 

Labai. Sunku ir gaila išsiskirti su darbais ne dėlto, kad būčiau materialistė, bet tapydama į darbus įdedu labai daug savęs. Ypač džiaugiuosi, kai žmogus vertina įsigytą mano paveikslą. Buvę atvejų, kai darbą dovanojau tikrai iš visos širdies, o po, sakykim, kelerių metų paprašius paskolinti jį parodai, žmogus atneša jį dar net neišpakuotą. Tada būna skaudžiausia.

 

Pirmiausia - esu dailės mokytoja. Tai mano darbas, pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O tapyba - laisvalaikis. Tikiu, kad ateis tas laikas, kai kūryba užims didžiąją mano laiko dalį.

 

Neužsibrėžiu sau tokių reikalavimų. Dažnai mintys, ką tapysiu, gimsta, kai jas susapnuoju, ar jausmas pribręsta širdyje, vaizduotėje. Būna ir tokių momentų, kad net saldu širdy darosi, kaip norėčiau tuo metu tapyti, bet tam nėra laiko. Apimta spontaniškumo niekad netapau. Manyje tarsi įdėtas „varikliukas“, kuris duoda signalą, kada atėjo susikaupimo metas tapybai, ir kada reikia sustoti, nes darbą pradedu gadinti, kai neigiamos mintys ima viršų. Nenoriu jomis „pakrauti“ savo kūrinio. Mano tapybos darbas turi skleisti teigiamą energiją.

 

Kai kurie žmonės turi labai įdomią nuomonę apie tapytojus, jiems atrodo, kad nutapyti paveikslą yra labai lengva – vienas, du ir jis yra, tačiau toli gražu. Tapytojas nėra dažytojas. Vaikai mokykloje dažnai klausia, ką čia dabar man uždažyti, o aš jiems vis kartoju – jūs tapote, o ne dažote. Todėl, jei žmogus suvokia, kad jis tapo, o ne dažo ir jei galvoja, kad tai nėra toks procesas, kai greitai nutapai paveikslą ir parduodi, lengvai uždirbi – tuomet gali bandyti.

 

Ne, tokių minčių dar niekada nekilo. Kaip tik, esu labai žingeidi ir dažnai aplanko mintys, kad norėčiau viską daryti dar geriau. Tačiau yra buvę akimirkų, kai galvojau, jog nebemoku tapyti. Galbūt esu per aukštai išsikėlusi sau kartelę.

 

Kiek pamenu, mano mamytė labai gražiai siuvinėdavo, nerdavo, megzdavo, iš smulkmenų sukurdavo mielus meno darbelius. Buvo labai kruopšti ir tvarkinga. Pati siūdavo mums sukneles. Sunku jai buvo auginti septynis vaikus. Tėtis, kiek žinau iš mamos pasakojimų, buvo labai geras ir nagingas kalvis. Taip pat taisė batus, prisimenu netgi jo batsiuvio įrankius. Taigi aš manau, kad abu mano tėvai buvo talentingi ir tai paveldėjau iš jų.

 

Niekada nesvajojau, kad būsiu tuo, kuo esu dabar. Labai vargingai gyvenome. Mama neturėjo pinigų išleisti kažkur toli studijuoti, todėl teko rinktis tarp Šiaulių pedagoginio universiteto ir tuo metu vadinamojo „technikumo“. Stojau į pedagoginį, nes dar besimokydama mokykloje joje buvau pagrindinė „dailininkė“ (renginių skelbimai, stendai apipavidalinimai ir t.t.)

 

Kalbant apie sveikinimus, didžiausią staigmeną padarė dukra su anūku. Tikrai nesitikėjau tos rožių puokštės. Ryte gavusi nuo dukters žinutę, jog šiandien ji ir anūkas bus kartu su manimi, pagalvojau, jog mintimis, bet apie gėles net nenutuokiau.

Sau palinkėčiau to, ką visada turiu su savimi mintyse bei galvoje ir tikiu, kad įgyvendinsiu - tai laikas, kurį skirsiu savo mėgstamam pomėgiui – tapybai. Tikiuosi, kad dabar, kaip ir mano paveikslai tapo šviesesni, tokiu taps ir mano gyvenimas.