Lekėtiškis Zenonas Rakauskas mišką pažįsta kaip savo penkis pirštus. Čia jo buvusi darbovietė, čia dar būdamas piemuo susipažino su partizanais. Šiandien jis rodo mums nepažymėtus bunkerius ir pasakoja partizanų istorijas.

Prieš kolchozinimą už gyvulius imdavo duokles, tai žmonės juos slėpė. Aš juos ganydavau miške, vargas buvo, kojos subadytos, sutrūkinėjusios nuo rasų. Kartą prie manęs prisistatė partizanai ir prašo paaukoti telyčaitę žiemai: „Jei neduosit, patys pasiimsim.“ Atidaviau telyčią, netrukus partizanas nuėjo pas tuos žmones ir pasakė...