Paminklas Kalbos dienai, žodžiui, jo puoselėtojams – taip apie aštuntąją Viktoro Vilčinsko fotografijų parodą „Retrospektyva“ kalbėjo prieš savaitę Šakių viešojoje bibliotekoje susirinkę pažįstami, artimieji, kolegos. Fotografijose – XX a. pab. rajone vykusių renginių bei švenčių, skirtų žodžiui bei jo puoselėtojams, akimirkos.

Prieš trejus metus V. Vilčinskas duoklę atidavė medikams – surengė parodą „Medikų kelio punktyrai“. 2011 m. kvietė į jubiliejinę „Fotoreportažų“ parodą, o šįkart visus nustebino fotoreportažais iš kalbai bei žodžiui skirtų renginių.

Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė gėrėjosi, stebėjosi ir kartojo, kad paroda būtų be galo tikusi Kalbos dienai paminėti. Iš tikrųjų dieną ne vienam malonu prisiminti svarbius renginius, garbius žmones, kurių jau nėra tarp mūsų, bet fotografijose jie amžinai liks gyvi. Ne vienas kartojo, kad smagu žvelgti, prisiminti ir bent mintimis sugrįžti į prabėgusias, bet V. Vilčinsko spėtas užfiksuoti brangias akimirkas.

Pats V. Vilčinskas sakė, jog parodą surengė paskatintas bibliotekos darbuotos Linos Eringienės.

„Gal būtų ir daugiau tų nuotraukų, bet nusibodo negatyvus palėpėje kuist“, – pripažino fotografas.

Visgi jei noras pasikuisti po palėpę ir paieškoti negatyvų atsirastų ir tam pakaktų ryžto, A. Kasparevičienė sakė mielai padėtų. Ji tiki, kad dar daug svarbios medžiagos V. Vilčinskas sukaupęs, bet neparodęs. Jam fotografija – pomėgis, gyvenimo būdas, žavesys. Ir į parodą jis atėjo „su tašiuke ir fotoaparatu“, nes tai tiesiog neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Neatsiejama jo gyvenimo, patirties dalis buvo ir fotokorespondento darbas rajono laikraštyje „Valsčius“. Su parodos atidarymu buvusį kolegą sveikinusi laikraščio redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė pripažino net pavydinti Viktorui, kad šis turi galimybę skirti laiko sau – savo pomėgiams, mintims. Ji prisiminė, kaip rytais, vakarais ar savaitgaliais su Viktoru dardėdavo įvairiais rajono keliukais ir rinkdavo medžiagą.

„Tai nebuvo lengvesnė duona. Tik dirbo, ir dirbo. Antra šeima mes buvome“, – mintimis dalijosi redaktorė.

Vicemeras Edgaras Pilypaitis fotografiją palygino su moderniąja archeologija. Pasak jo,  kaip archeologas džiaugiasi suradęs kokią seną šukę, taip džiaugiamės mes atkapstytuose archyvuose išvydę žinomus, bet primirštus veidus, iš atminties nespėjusius išsitrinti momentus. O tie momentai, kaip pastebėjo L. Eringienė, „Retrospektyvoje“ tvirti, išraiškingi, svarbūs istoriškai.

„Nenusisekusiu mokytojo produktu“, nes taip žmogaus piešti ir neišmokęs, save parodos metu vadino Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, gėrėjęsis buvusio dailės mokytojo fotografijomis, kurių ne vienoje įamžintas ir jis pats.

Už parodą dėkojo ne tik kultūrininkai, žodžio bei kalbos mylėtojai, bet už įamžintas svarbiausias akimirkas dėkojo ir šeimos nariai. Būtent jie palaiko ir supranta Viktorą, „nors tų dėžių dėžyčių su negatyvais“, kaip sakė žmona, namuose netrūksta.

Tad belieka laukti, ką iš tų dėžyčių V. Vilčinskas ištrauks kitąkart, nes to jam linkėjo ne vienas parodos lankytojas.