Lietaus ir vėsos subjaurotą vasaros savaitgalį poilsiaujant ant sofos atrodo, kad keliauti dviračiu romantikos būtų „nekažikiek“, kol... nepakyli nuo tos patogios sofutės pasiimti lietpalčio, užsisegi šalmą ir išriedėti. Ne vienas, o su tokiais pat „bepročiais“. Pamatyti, pažinti, patirti.

Praėjęs savaitgalis sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ kompanijai toks ir buvo: keliavome ir pažinome tas vietas, kur niekad per visus klubo gyvavimo metus nė karto nebuvome užklydę, nors jos yra mūsų panosėje, t.y. Vilkaviškio rajone. Paprastai savaitgaliniai vasaros žygių maršrutai sukasi po Šakių rajoną (daugiausia panemunėmis), gretimą Jurbarko rajoną arba Vištyčio link, bet kiti gražiausi Vilkaviškio krašto kampeliai taip ir likdavo nuošalyje. Todėl šį kartą mūsų pažinimo taikiny – nepaprasta, bet sava Sūduva.

 

Tai gražiosios, kalvotos mūsų Suvalkijos žemės, kur šiuolaikišką gyvenimą papildo senoji jotvingiška dvasia. Tai, žiūrėk, Pajevony sutiktas nuo žemės pakylėtas keistuolis,tai prie namo kampo įsitaisęs medinis pagoniškas dievukas, tai prie Piliakalnių piliakalnio atrastas akmenų aukuras,ąžuolų ir maumedžių giraitės.

Taigi prastų sinoptikų prognozių nebijanti kompanija pirmiausia aplankėme neabejotinai gražiausią Suvalkijos krašte Paežerių dvarą, tik gegužę atidarytą po restauracijos. Šalia esančioje buvusioje ledainėje ir bokšte – kiek anksčiau subtiliai atnaujintas Vilkaviškio krašto muziejus. Aristokratiško grožio dvaro salėse – Nacionalinio dailės muziejaus eksponatai (pvz., Meiseno porcelianas, antikvariniai baldai) ir vertingos parodos. Man prieš 10 metų aplankytas Paežerių dvaras atrodė kaip apskurusi kaimo moterėlė. Kai jį aplankėm šeštadienį, atrodė kaip išgražėjusi, stilinga, visų gerbiama ponia, o po jį besisukinėjančios išsipusčiusių vestuvininkų svitos papildė prabangaus dvaro įvaizdį.

Papietavę prie gražuolio Paežerių ežero, mynėme pedalus toliau Pajevonio link. Ten pagoniški dievai nutarė patikrinti šiuolaikinių dviratininkų kantrybę ir pasiuntė gan stiprų rugpjūčio lietų. Tačiau lietus – nepriežastis nepamatyti didžiulio Kunigiškių piliakalnio. Anot su mumis po šlapias pievas braidžiusio gido Lino, Pajevonys – paskutinė senojo tikėjimo sostinė, būtent čia buvo įkurtas Kunigų-Žynių dvasinis centras.

Iš Pajevonio jau nestoviniuodami kalnais pakalnėmis ridenomės toliau pro Gražiškių miestelį (tokio grožio apylinkėmis, kad iš karto aišku, iš kur toks pavadinimas) link mažo Vygrelių kaimo, esančio pačiame Lenkijos pasienyje tarp Sūduvos kalvų ir keturių ežerų.

Čia laukė atpildas už vėsią ir šlapią dieną: karšta vakarienė, pirtis ir sausos šiltos lovos. O rytas išaušo jau saulėtas, stipriai vėjuotas, lietus beveik išblaškytas. Keliavome Bartninkų link, pasukę iš kelio aplankėme Piliakalnių piliakalnį. Vėliau smagiomis kalvomis iki Ožkabalių, kur gimė ir augo Jonas Basanavičius. Basanavičynė., nors ir atstatyta mūsų laikas (pradėta 1991 m.), dvelkia autentika. Daiktai, rakandai surinkti iš Bartninkų apylinkių, yra keli asmeniniai J. Basanavičiaus daiktai. Greta auga jaukus Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.

Iš Basanavičynės sukome Vilkaviškio link, kur privaloma tvarka įsiamžinome aikštėje prie J. Basanavičiaus paminklo, toliau jau suvalkietiškomis lygumomis riedėjome Kudirkos Naumiesčio link.

Ką gi, vėl įsitikinome, kad pasičiupę lietpalčius, minkštą sofą iškeitę į dviračius visad laimėsime: smagias emocijas, naujus potyrius, naujai darbo savaitei išvėdintas galvas.

Eglė Plančiūnienė