
Nuotr. Pagerbti mokytojo Vytauto Armonavičiaus atminimo susirinko ne tik artimieji, bet ir moksleiviai, mokytojai bei jį pažinoję lukšiečiai.
„Galbūt ne veltui žemėj šioj buvau…” – rašė lukšietė poetė Česlova Jakštytė. Ne veltui žemėje gyveno ir mokytojas V. Armonavičius“, – šiais žodžiais minėjimą pradėjo Lukšių kultūros centro darbuotoja Rima Bakienė. Nors mokytojas gimė Veliuonos valsčiaus Goniūnų kaime, didžiąją gyvenimo dalį atidavė Lukšiams bei tuometinei Vinco Grybo vidurinei mokyklai.
Virš keturiasdešimt metų jį pažinojusi buvusi auklėtinė, vėliau kolegė Vinco Grybo gimnazijos mokytoja Stasė Burkšaitienė prisiminė pirmąjį susitikimą su mokytoju dar 1966 m., kai jis atvyko dirbti į Lukšius ir buvo paskirtas penktokų auklėtoju.
„V. Armonavičius buvo labai geras auklėtojas, nesmulkmeniškas, jam rūpėjo, kad mes išmoktume rašyti, raiškiai reikšti mintis. Man svarbu buvo tai, kad jis manimi pasitikėjo, pavyzdžiui, kai leidau sienlaikraštį, jis tikėjo, kad aš sugebėsiu. Kai tapom kolegom, mielai dalindavosi savo patirtimi ir žiniomis. Niekas taip gerai neišmanė sintaksės, įvairių kalbos vartojimo subtilybių, kaip mokytojas V. Armonavičius. Dažnai jo klausdavome, ir jeigu mokytojas tą dieną nežinodavo atsakymo, kitą dieną ateidavo su knyga, atversdavo tinkamą puslapį ir viską išsiaiškindavome“, – pasakojo S. Burkšaitienė.
Mokytoją V. Armonavičių traukė mokslinė ir ypač kraštotyrinė veikla. Parašė knygelę „Lukšiai“ (1997), kuri šiandien yra dažno lukšiečio namuose. Jis rašė apie žymius krašto žmones – Antaną Grybiną, Antaną Tatarę, Vincą Korsaką. Organizavo ir „Lukšių kalendoriaus“ (2001) leidybą, išleido Lukšių parapijos istoriją bei kitus leidinius. V. Armonavičius buvo klubo „Žodžio tėviškė“ pirmininkas. Jis rajono ir respublikinei spaudai rašė kalbos kultūros, literatūrinio gyvenimo, pedagoginio darbo temomis. Parašė eilėraščių, skirtų įvairioms progoms.
„Džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau mokytoją V. Armonavičių, kuris man yra didelis autoritetas“, – prisiminimais dalijosi S. Burkšaitienė. Tolerancija, meilė mokiniams ir šeimai, ypač žmonai Birutei – tokį V. Armonavičių šiandien prisimena lukšiečiai.
Lukšių seniūnas Vidas Cikana ne vieną valandą praleido besišnekučiuodamas su mokytoju V. Armonavičiumi. „Jis savyje nešė tik ramybę, gerumą, patarimus, žinias, gerbė kiekvieną, netgi išdykaujantį mokinį“, – prisiminė V. Cikana ir pridūrė, kad V. Armonavičius kartu su kitais lukšiečiais prisidėjo ir prie laisvės siekio Sąjūdžio metais.
Vinco Grybo gimnazijos bibliotekoje buvo galima aplankyti V. Armonavičiaus parašytų knygų, fotonuotraukų parodą, mokiniai ir per pamokas buvo trumpai supažindinti su svarbiausiais mokytojo gyvenimo faktais, o prisiminimų popietė parodė, kad mokytojo atminimas gyvas ne tik jo artimųjų, bet ir kolegų bei draugų širdyse.