Šeštadienį Kudirkos Naumiestyje vyko kiek kitoks renginys nei mums įprasta. Jame buvo paliestos skaudžios mūsų visuomenei temos – smurtas, alkoholizmas, depresija. Tačiau kita šio renginio pusė kur kas šviesesnė – mus supančias problemas galima įveikti, tereikia ieškoti pagalbos ir turėti ryžto priimti nors ir nelengvus, bet teisingus sprendimus.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ partneriai – Lietuvos radijas ir televizija, Lietuvos verslo moterų tinklas ir Vilniaus krizių centras – pradėjo projektą „Įkvėpk“. Birželio 17 d. Šalčininkuose startavęs projektas praėjusį šeštadienį atvyko į mūsų rajoną. Beje, „Įkvėpk“ organizatoriai iki rugpjūčio 19 d. aplankys dar aštuonis miestelius. Projektas orientuotas į socialinės rizikos šeimas – smurtą patiriančias moteris, jų galbūt taip pat kenčiančius vaikus. Projekto metu pasakojamos sėkmės istorijos ir organizuojamos įvairios pramogos tiek mažiesiems, tiek jų mamoms turėtų nors kiek praskaidrinti ne visuomet šviesiomis spalvomis nudažytas jų dienas.

Renginyje vienas iš projekto koordinatorių, LRT žurnalistas Edvardas Kubilius kalbėjo, kad pavadinimas „Įkvėpk“ reiškia ne tik pramogas ar linksmybes, jis taip pat skatina pamąstyti apie aplinkui esančius žmones, skatina empatiškumą.

Bene svarbiausiu renginio akcentu tapo dviejų moterų – Viktorijos ir Inos – sėkmės istorijos. Moterys prieš beveik 200 žmonių auditoriją pasidalijo savo išgyvenimais ir patirtomis kančiomis. Pokalbį su viešniomis moderavęs E. Kubilius Viktorijos teiravosi, kodėl ji aukoja savo laiką ir dešimt vasaros šeštadienių važiuoja į skirtingas Lietuvos vietas.

Moteris pasakojo, kad ilgai kentė smurtą, ir ragino į renginį susirinkusias moteris nekentėti ir svarbiausia – netylėti, jei prieš jas keliama ranka. Trijų vaikų mama Ina tik paantrino Viktorijai teigdama, kad, tik patyrus smurtą, reikia iš karto kreiptis pagalbos.

„Mes norime įkvėpti moteris. Viktorija turi penkis vaikus, aš jų turiu tris. Mano sėkmė yra ta, kad jau metus laiko gyvenu be alkoholiko vyro. Esu laiminga. Esu rami. Savo gyvenimą tu gali pakeisti. Baigiau dvylika klasių jau būdama nėščia, gimė vienas vaikas, netrukus antras, po to trečias. Mokslai taip pat buvo baigti, tačiau po dešimties metų įstojau į universitetą, baigiau jį, įgijau statybininkės išsilavinimą, kurį laiką dirbau pagal įgytą profesiją. Šiuo metu įkvėpta projekto pradėjau savo verslą, vadinasi, – viskas įmanoma“, – kalbėjo Ina.

E. Kubilius penkių vaikų mamos Viktorijos teiravosi, kada išseko paskutinis lašas jos kantrybės, kada ji nusprendė, kad nebenori gyventi tokio gyvenimo, kokį gyveno iki šiol.

„Pagalbos nusprendžiau prašyti, kai šeštame nėštumo mėnesyje eilinį kartą patyriau smurtą. Buvau daužoma per pilvą ir smaugiama. Socialinė darbuotoja man pasiūlė pagyventi krizių centre. Iškart sutikau. Nežinojau, kas bus, nežinojau, kaip gyvensiu rytoj. Tiesiog išėjau. Krizių centre gavau tiek psichologinės, tiek socialinės pagalbos, daug pagalbos buvo suteikta ir mano vaikams. Nors vyras bandė mane susigrąžinti, tačiau pas jį nebegrįžau. Nenorėjau patirti daugiau smurto ir nebenorėjau, kad tai matytų mano vaikai. Pakeičiau tiek savo, tiek vaikų ateitį“, – išgyvenimais dalijosi moteris.

Ina pripažino, kad jos gyvenimas su alkoholiku buvo labai nelengvas. Kentėjo ir vaikai.

„Bemiegės naktys, vidury nakties bėgimas iš namų, slėpimasis. Dar ir dabar labai sunku apie tai kalbėti. Tačiau dabar gyvenu gerai ir esu laiminga“, – sunkiai rinko žodžius Ina.

Baigdama pasakoti savo sėkmės istoriją Viktorija ištarė kelis žodžius, kuriuos turėtų išgirsti nuo smurto kenčiančios moterys.

„Jeigu vyras jums sako, kad myli, ir po to apdovanoja kumščiais – tai nėra meilė. Tai yra tikrų tikriausias smurtas“, – teigė moteris.

Po diskusijų susirinkusiems buvo pristatytas E. Kubiliaus bei jo kolegų Justinos Gedvilaitės ir Maarteon De Lange dokumentinis filmas „Gasčiūnai“, pasakojantis apie Joniškio rajono Gasčiūnų kaimo žmones.

„Gasčiūnų kaime gyvena 300 žmonių, aš esu gimęs ir užaugęs tame kaime. LRT radijuje dirbu žurnalistu ir kiekvieną dieną pranešu apie tai, kaip kas nors ką nors nužudo, kaip kas nors žūsta eismo įvykiuose ar smurtauja artimoje aplinkoje. Daug metų galvojau, kodėl tokių pavyzdžių, apie ką aš pranešu kiekvieną dieną, nesu matęs savo kaime. Ir pagalvojau, kad man reikėtų leistis į gražią vasaros kelionę su dviem savo draugais bei užfiksuoti tą gražų kaimą, kuris mane išaugino. Praėjusią vasarą grįžome trims mėnesiams į mano kaimą ir sukūrėme dokumentinį filmą. Mano pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, kodėl šis kaimas yra toks ypatingas ir toks pozityvus“, – apie filmą papasakojo E. Kubilius.

Kol suaugusieji žiūrėjo filmą, mažųjų renginio dalyvių laukė aibė pramogų kultūros centro kieme – batutas, Šakių cirko mokyklos auklėtinių pasirodymai, robotikos, piešimo užsiėmimai, didelio susidomėjimo sulaukė ir pasieniečių tarnybinio šuns parodomoji programa. Vėliau į įvairias pramogas įsijungė ir suaugusieji, o moterys turėjo galimybę pasigražinti.