Jubiliejinėje Kalbos dienoje – apie būtinybę išsaugoti kalbą

kalbos diena
Nuotr. 45-oji Kalbos diena prasidėjo Kalbos vėliavos pakėlimu prie Gelgaudiškio dvaro rūmų ir šio renginio puoselėtojos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjos Augenijos Julės Kasparevičienės sveikinimo žodžiu.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Šeštadienį Gelgaudiškio dvare surengta jubiliejinė 45-oji Kalbos diena, į kurią rinkosi kalbininkai, gimtojo žodžio puoselėtojai ir tiesiog gimtajam žodžiui bei kalbai neabejingi žmonės. Būtent kalbai renginio metu ir skirta daugiausiai dėmesio. Atidarytoje parodoje suteikta galimybė prie kalbos prisiliesti rankomis, o daugelyje pranešimų akcentuota kalbos svarba žmogaus, valstybės gyvenime bei būtinybė, norint, kad neišnyktume kaip tauta, išsaugoti ir savo unikaliausią bei svarbiausią vertybę – kalbą.

Kalbos diena saulėtą šeštadienio popietę prasidėjo Kalbos vėliavos pakėlimu prie Gelgaudiškio dvaro rūmų ir šio renginio puoselėtojos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjos Augenijos Julės Kasparevičienės sveikinimo žodžiu. Kaip ji anksčiau yra pasakojusi, dar sovietmečiu pradėtos rengti zanavykų šnektos ir gimtosios kalbos puoselėjimo dienos atsirado iš bendro zanavykų susitarimo kuo labiau akcentuoti savo tapatumą. Ir jau 45-eri metai jos vyksta Šakių rajone bei išsiskiria unikalumu – tai ne tik mokslinė konferencija, bet savotiškas sąjūdis, turintis ir kultūrinę prasmę.

Paliesti rankomis

Dvaro rūmuose Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Aurelija Tamulionienė atidarė edukacinę kilnojamąją parodą „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“. Paroda skirta lietuvių kalbos unikalumui, istorijai, abėcėlei, leksikai ir lituanizmų paplitimui Europos kalbose. Pirmiausiai supažindinama su abėcėle, vėliau kviečiama pavartyti žodyną, kuriame vietoj puslapių atveriami langeliai, kuriuos pravėrus, galima sužinoti žodžio reikšmę ir kilmę. Žaidžiant paaiškėja, kurie žodžiai yra pasiskolinti iš kaimyninių kalbų, kurie išlikę nuo seniausių laikų, o  kuriuos sukūrė žymūs Lietuvos kultūros veikėjai. Taip pat lankytojus pasitinka „Indoeuropiečių kalbų sodas“, kuriame kalbų šeimos – mediniai medžiai, o vaisiai – kalbos. Vėliau siūlomas žaidimas „Lietuviški žodžiai ir jų atitikmenys kitose pasaulio kalbose“, kur pavaizduotais žodžiais „musė“ ir „akis“ siekiama parodyti kalbų giminystę bei bendrą tautų kalbinę praeitį. Lietuvių kalba išlaikė daug senų indoeuropietiškų žodžių, kurie turi atliepinių daugelyje kitų giminiškų kalbų. Žodžius galima surasti ir palyginti šviečiančioje dėžėje. Kitame stende parodoma, kaip mūsų kalbos žodžiai pasklido po svetimas kalbas, kur nukeliavo ir ar pakito paties žodžio reikšmė. Taip ypač patrauklia forma, naudojant šiuolaikines medžiagas, derinant šviečiančias dėžes, polimerinius lipdukus ir kitas priemones, parodą sukūręs Lietuvių kalbos institutas pasakoja apie kalbą ir kviečia aplankyti ne tik šią parodą, bet ir Kalbos muziejų.

Mintys apie kalbą

Susipažinę su paroda Kalbos dienos svečiai bei dalyviai susirinko pagrindinėje salėje, kur pranešimus skaitė bei mintimis apie lietuvių kalbą dalijosi dr. Arvydas Vidžiūnas, prof. dr. Irena Smetonienė, doc. dr. Antanas Smetona, dr. Aurelija Tamulionienė, dr. Rima Bakšienė, antropologė Elena Bradūnaitė. Susirinkusiems kompoziciją apie kalbą dovanojo Gelgaudiškio bendruomenės nariai, moksleiviai, turėjo ką paporinti ir padainuoti mažoji skaitovė Mėta Kazarijan.

A. Vidžiūnas dalijosi mintimis perskaitęs kalbininko Aldono Pupkio knygą „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“, kurioje nagrinėjamas, aprašomas lietuvių kalbos sąjūdis sovietmečiu, daug dėmesio skirta įvykiams rajonuose. Žinoma, Šakių rajonas, kaip pastebėjo A. Vidžiūnas, čia tikrai ne paskutinėje vietoje. Vėliau A. Vidžiūnas kalbėjo ir apie tai, kad aukštąją kalbos formą vartoti reikia mokėti ir tam reikia priežiūros. Prisiminė jis ir savo dėstytojo A. Pupkio mintis, kad kalbos esmė ne švarumas, o gebėjimas kalbėti, reikšti mintis, taisyklingai kirčiuoti. A. Vidžiūnas sakė niekada nesutiksiantis, kad kalba – tik žmogaus privatus reikalas, nes norminę kalbą jis apibūdino kaip stalo sidabrą – tai, kas paveldėta, turi spalvų ir atsiminimų, kurių negalima išmesti, o tiesiog privaloma perduoti iš kartos į kartą...

„Norminė, atsakinga, taisyklinga kalba yra tiesiog būtina normaliai valstybei“, – kalbėjo A. Vidžiūnas, linkėjęs lėtinti gyvenimą ir citavęs Aido Marčėno žodžius, kad „galas mums, jei Dievas numirs anksčiau nei kalba, o kalba anksčiau nei pasaulis“.

A. Smetonienė pabrėžė, kad tik žmoniškosios vertybės tautą padaro tauta ir kalbėjo apie tai, kas lietuviui yra garbė ir laisvė. O tai esą lietuviui vienos svarbiausių vertybių, pilietiškumo žymuo. Kaip ir tai, kad tauta, kalba, valstybė yra nedaloma, šventa visuma.

„Negarbingas lietuvis – ne lietuvis“, – sakė profesorė.

Labai svarbu, pasak I. Smetonienės, ką mes mąstome, jaučiame sakydami vieną ar kitą žodį. Atlikusi tyrimą ji įsitikino, kad laisvės pojūtis yra lietuvio prigimtas. O štai jaunimas, kaip kalbėjo viešnia, daugelį dalykų jaučia ir supranta iš literatūros kūrinių. Todėl kartais net per prievartą perskaityta knyga ir kūrinys palieka galvoje daug daugiau negu mokytojo ištarti žodžiai.

„Jaunimas supranta, kas yra garbė, tik mes neparodome kelio“, – apie jaunimo suvokimą sakė profesorė.

A. Tamulionienė kalbėjo apie lietuvių kalbos raidą XXI amžiuje ir sakė, kad bendrinė kalba kaip bendrinė praranda savo pozicijas, pradeda liaudiškėti, pereinama į šnekamąją, silpninamas bendrinės kalbos prestižas. Visgi tai, kad kalba kinta, natūralu, nes daug emigruojančių, vėl grįžtančių, kurių keičiasi tartis, atsiranda ir naujų žodžių, įtakos turi ir kiti neišvengiami faktoriai. Kalbėdama apie žiniasklaidą ji akcentavo, kad anksčiau tai, kas būdavo parašyta spaudoje, būdavo parašyta taisyklingai, o dabar žiniasklaida, pasak A. Tamulioninės, platina kalbos klaidas. Tačiau ji džiaugiasi įvairiomis visuomenės iniciatyvomis, kuriomis siekiama puoselėti kalbą. Ji tikino, jog reikia pabrėžti ne tik tai, kad lietuvių kalba archajiška, bet ir tai, kad moderni, jos galima mokytis, ją ugdyti internete, tad pristatė modernias priemones, internetinius žaidimus, skirtus lietuvių kalbos stiprinimui.

Išlaikyti kalbą – pareiga

Renginyje dalyvavo ir poeto, publicisto Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė, kalbėjusi apie gimtąją kalbą ir emigraciją. Ji pati gimė Vokietijoje, augo JAV, gyveno ir Havajuose. Tačiau nieko brangesnio ir gražesnio už lietuvių kalbą jai nėra. Ji prisiminė, kad tėvai jiems, savo vaikams, nuolat skiepijo, kad jie tiesiog privalo išlaikyti savo kalbą, tad būdami emigracijoje jie bendravo lietuviškai, puoselėjo kalbą, o ką angliškai išmokdavo mokykloje, namie atkartodavo lietuviškai. Ji sako, jog tarsi savaime suprantama buvo, kodėl reikia kalbą gerbti, kam reikia užrašinėti tautosaką, kodėl reikia pažinti savo tautos istoriją – tai didžiosios vertybės, išsaugotos ir emigrantų širdyse. Ji pareiga tai vadina ir dabar, nes mūsų tauta nedidelė, kalbančių šia kalba nedaug, tad jei mes nesusitelksime, kas gi kitas išsaugos, išlaikys mūsų kalbą. Jai nesuprantamas ir Vilniuje matytas ant mokyklos pastato angliškas užrašas „Kiss and ride“ („Pabučiuok ir važiuok“), esą tokio pasirinkimo motyvai įvardijami, kad miestas yra europietiškas, šiuolaikiškas. Tačiau E. Bradūnaitė kėlė retorinius klausimus, ar tai reikalinga tokiai šaliai kaip Lietuva. Tai ir kelia grėsmę, pavojų. Juk tėvai vaikams nuolat akcentuoja ne lietuvių kalbos svarbą, o anglų – kad  tik mokant anglų kalbą galima daugiau pasiekti gyvenime... Nekalbant apie emigrantus, kurie, jei nebendraus lietuviškai su savo vaikais, nesistengs, kalbos neišsaugos.

 „Dabar tautai didesnis pavojus negu bet kada sovietmečiu“, – įžvalga dalijosi antropologė.

Rajono savivaldybės mero Edgaro Pilypaičio sveikinimo žodžius šios dienos rengėjams perdavusi jo bendražygė Violeta Simonavičienė kreipėsi į pačią gimtąją kalbą, esančią visuomet šalia mūsų, nors visuomet kitokią.

„Ji kantri, kai tenka klausytis mūsų netakto, grubumo, ne taip sukirčiuoto žodžio, kartais ji džiaugsminga, išgirdusi pirmąjį mažo vaiko žodį, kartais išdidi – kai besisukioja tarp kalbininkių ir mokslininkų. Ji būna ir tvirta, kada aplink skamba kitos kalbos. Ji visada šypsosi sutikusi savo kely tarmes, išgirdusi liaudies dainą. Ji paprasta ir nuoširdi mūsų visų žodžiais. Tad tik nuo mūsų priklauso, kokia ji, gimtoji kalba, lydi mus kiekviename žingsnyje“, – kalbėjo V. Simonavičienė.

Renginį papuošė ir meninio konkurso nugalėtojas Domantas Starkauskas, Šakių kultūros centro mišrus choras „Lituanica“.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate seimūno G. Surplio idėją liepos pirmąjį šeštadienį paskelbti Giminių diena?

klausimelis 06 11Irena iš Lukšių:

Manau, kad tolstančius giminaičius vargu ar kas begali suartinti, bet gal į naudą būtų. Galbūt pirmais metais ir neprigytų, bet ilgainiui taptų sava, žmonės kaip per kokias Jonines susieitų. Dabar tikrai daromės kaip robotukai – bėgi, bėgi... Pas mus aplinkoje silpnėja giminių ryšiai, net nežinau, kas dėl to kaltas, gal kompiuteriai, naujos technologijos. Žmonės pavargę, kažkas tikrai ne taip darosi. 

klausimelis 06 11 2

Antanas iš Šakių:

Teigiamai, šventės visada smagu. Nežinau, kaip ji galėtų būti švenčiama, manau, nuo giminių skaičiaus priklauso – turiu draugų, kur daug giminių, jie užsisako sodybas, šventė ne vienos dienos išeina. Aš nelabai daug giminių turiu, mažame rate išsitenkam, o ir šiaip, senas jau, nelabai kam įdomus... Manau, tokios progos gali svarbiomis tapti. Anksčiau kitaip būdavo, o dabar žmonės tolsta, kraustosi į užsienį jaunimas. Liūdna labai dėl to.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.