Nuotr. Šiais metais atminimo lentoje, pagamintoje bažnyčios konsekracijos 20-mečio proga, sintautiškių iniciatyva atsirado ir garbės prelato Antano Maskeliūno fotonuotrauka. Prisiminimais apie jį dalijosi Šakių dekanas kanauninkas Donatas Jasulaitis.

Sausio 13 d. Sintautų Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčioje buvo prisimintas jos atstatytojas, garbės prelatas Antanas Maskeliūnas. Šakių rajono Garbės piliečio A. Maskeliūno regalijos pagarbiai buvo padėtos prie bažnyčios atstatymo 20-mečio proga pagamintos jam atminti skirtos lentos, kuri po Mišių buvo pašventinta. Prisiminimais apie prelatą dalijęsi dvasininkai kalbėjo, kad Sintautų bažnyčios aukšti bokštai ir gražus vidus ir ateities kartoms liudys apie prelato nuveiktą darbą.

Sausio 13 d. rajono bendruomenė, Sintautų parapijos parapijiečiai minėjo prelato Antano Maskeliūno pirmąsias mirties metines.

Šia proga Sintautų Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčioje vyko šv. Mišios už prelatą, kurias aukojo Šakių dekanas kan. Donatas Jasulaitis, vicedekanas – kun. Vytautas Antanas Matusevičius, o Sintautų parapijos klebonas Artūras Vaškevičius melstis kvietė už kunigą Vincentą Paulionį, pirmąjį mūrinės bažnyčios statybos Sintautuose iniciatorių ir organizatorių.

Dabartinis Sintautų klebonas A. Vaškevičius susirinkusiems priminė ir Sintautų parapijos istoriją, ir iš čia kilusius dvasininkus. Taip pat pakvietė parapijiečius prisijungti prie jo idėjos – kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį melstis už buvusį parapijos kleboną Antaną Maskeliūną.

„Šiandien susirinkome pasimelsti už prelatą Antaną Maskeliūną, kuris buvo kaip Dievo dovana Sintautų parapijai, kurioje jis apaštalavo 37-erius metus. Prabėgo metai. Parapija iš netekties, išsiskyrimo skausmo įėjo į vilties gyvenimą. Paskirtas naujas parapijos klebonas Artūras Vaškevičius nori įnešti į parapijos veiklą gyvumo, šiuolaikinės bažnyčios dvasios, tikėjimo, sustiprėjimo dvasios. Taip atsiskleidžia ir žmogaus, ir bažnyčios gyvenimo amžinumas. Viskas eina ratu, skausmą keičia džiugesys, nerimą – viltis, abejones – tikrumas. To tikrumo labai šiandien reikia, ne tik prisimenant ir minint prelato Antano Maskeliūno mirties metines, bet ir gyvenant Laisvės gynėjų dienoje, kur taip pat skausmas, netektys turėjo atnešti viltį ir tikrumą“, – tokiais žodžiais šv. Mišias pradėjo Šakių dekanas kanauninkas D. Jasulaitis.

Šakių parapijos klebonas V. A. Matusevičius sakydamas pamokslą Mišių metu kalbėjo, kad svarbiausia prelato A. Maskeliūno misija buvo skiepyti meilę parapijiečių širdyse. Jo žodžiais, labai svarbus darbas yra atstatyti bažnyčią, tačiau daug svarbesnis dalykas yra kurti bažnyčią žmogaus širdyje, tokia prelato misija turėtų būti tęsiama.

„Ir dar. Manau, kad būtų gražu surinkti atsiminimus apie prelatą Antaną Maskeliūną. Apie šio dvasininko nuostabias patirtis, kad ir apie jo pašaukimą kunigystei, galėtų išgirsti daugybė kitų žmonių“, – kalbėjo klebonas V. A. Matusevičius.

Antanas Maskeliūnas buvo sintautiškių mylimas Dievui ir Bažnyčiai atsidavęs kunigas. Jis ilgus metus buvo dvasiniu ir moraliniu autoritetu Zanavykų krašto žmonėms. O 2015 m. prelatui buvo suteiktas Šakių rajono Garbės piliečio vardas. Sausio 13 d. Sintautuose rajono meras Edgaras Pilypaitis Garbės piliečio prelato Antano Maskeliūno regalijas įteikė saugoti Sintautų klebonui. Meras pabrėžė, kad Sintautų parapija yra išskirtinė, nes iš šio krašto kilo gausybė kunigų ir šviesuolių. Jis pasidžiaugė, kad šiems žmonėms atminti Sintautų bažnyčioje yra įrengtos atminimo lentos.

„Labai simboliška, kad Garbės piliečio regalijose pavaizduota kolona. Kiekvienas galime ir turime būti kolona, kuri paremtų ir išlaikytų Tėvynės skliautus. Tik tada ateina garbė, pripažinimas ir įvertinimas“, – kalbėjo meras.

Tą dieną Garbės piliečio prelato Antano Maskeliūno regalijos padėtos prie bažnyčios atstatymo 20-mečio proga pagamintos ir jam atminti skirtos lentos, kurią šiais metais papuošė ir prelato nuotrauka. Atminimo lentą pašventinęs kanauninkas D. Jasulaitis prisipažino, kad jis su prelatu Antanu bendravo beveik 30 metų ir įdėmiai sekė Sintautų bažnyčios atstatymo darbus.

„Prelatas buvo orus, pasitempęs, gal mažai kalbantis. Bet jei pasakyčiau statistiką, kiek pas jį knygose užfiksuota krikštų, santuokų, tai nustebtume. Tačiau prelatas buvo nepaprastai jautrus žmogus, ne kartą esu jo akyse matęs ašaras. Prisimenu ir 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, kuomet atvažiavau pas jį pasitarti, jis dūsaudamas kalbėjo – „o vis tik jie ryžosi...“– prisiminimais dalijosi D. Jasulaitis.

Jis pasakojo, kad prelatas mėgdavo sakyti, kad yra dzūkas – „tai žmonės nuo pieskų, paprasti, neturtingi ir kuklūs, nedrąsūs ir visko gailimės, o labai dažnai dėl visko verkiame“.

Kanauninkas susirinkusiems pasakojo, kad dažnai prelatą Antaną Maskeliūną matydavo vaikščiojantį jau po atstatytos bažnyčios šventorių, apsiavusį sunkiais žieminiais batais.

„Taip švelniai, kiek ilgesingai žvelgdavo į bažnyčios sienas, bokštus. Aš kartą užsukęs paklausiau: kad atrodo, prelate, jau viskas sutvarkyta. Į ką jūs taip žiūrite? Prelatas man atsakė – „kai matau, kad viskas sutvarkyta, galiu pasidžiaugti darbu ir dėkoti Viešpačiui, kad davė jėgų ir sveikatos visa tai atlikti“, – pasakojo D. Jasulaitis ir pridūrė, kad prelatas labai mylėjo Sintautus ir žmones.

Šia proga, sintautiškis Juozas Juška parengė fotografijų stendą, kuriose akimirkos iš prelato A. Maskeliūno gyvenimo Zanavykų žemėje.