Skaistgirių kaime (Sintautų sen.) stovinti Elenos Kudirkienės šimtametė sodyba ne tik mena kelių kartų Skaisgirių šeimos relikvijas, bet ir mielai priima lankytojus. Praėjusią savaitę sodybos prieigose jaunimas iš Šakių, Jurbarko tapė, klausėsi sodybos šeimininkės pasakojimo apie sodybos istoriją.

Skaistgirių kaimas yra vos keli kilometrai nuo Veršių. Norint pasiekti E. Kudirkienės sodybą tenka važiuoti palei melioracijos griovį, čia teka Vilktinio upelis.

E. Kudirkienės sodyboje, kurioje ji augo, tebestovi jos tėvelio ir senelio 1918 m. statyta stuba. Užėjus į butelį (patalpa prie laukinių namo durų), stovi E. Kudirkienės mamos Salomėjos Giedraitytės (1918–2007) kraitinė skrynia, sako, joje mama miltus laikydavo. Iš butelio patenkama į virtuvę, kuri pagal suvalkiečių sodybos išplanavimą įrengta per namo vidurį. Virtuvėje ant pečiaus sena ližė, kuria naudojosi mama, išlikusiose autentiškose lubose – sena garinė. Greta virtuvės dar viena patalpa, ją sodybos šeimininkė vadina balaganiuku, tai sandėliukas įvairiems daiktams sudėti.

„Čia ant aukšto lipam, ten padėta kraitinė mamos spinta, sviestmušiai“, – rodo siaurus laiptelius į viršų E. Kudirkienė.

Dešinėje pusėje – stubelė (mažesnysis kambarys), čia ant skrynios Elenos mamos kraitinis rankšluostis, ant sienos kabo Skaisgirių giminės genealoginis medis, kurį nupiešė pati Elena.

„Giminės šaknis atsekiau iki 1760 metų. Įdomu, kad šeimos vyrai kone visi Juozai, tik vienas Simonas buvo. Anksčiau čia buvo perdaras, ta patalpa vadinosi stubeliukė. Štai likusi nuo senų laikų etažerka, čia knygas susidėdavom“, – aprodo stubelę E. Kudirkienė, kurioje ir šių laikų šeimos fotografijos, nes ji su vyru Vitu užaugino penkis vaikus.


Skaistgirių kaime šimtametės sodybos prieigose šiemet įsikūrė vaikų dailės plenero „Žvelgiu pro langą į istoriją“ dalyviai, Šakių ir Jurbarko meno mokyklų moksleiviai, džiaugėsi ypatinga sodybos aura, stengėsi įamžinti daugiau autentikos. D. Pavalkio nuotr.

Kairėje pusėje – didžioji stuba, čia išlikusios autentiškos lubos, durys su staktomis, pastatytas zelikis, stovi ilgas stalas, suolai, čia dažnai susiburia didelė Skaisgirių giminė. Ant sienos kabo E. Kudirkienės tapytas šimtametės stubos paveikslas ir jos mamos portretas.

„Tapiau ir sakau – šimtas metų Lietuvai, šimtas metų stubai ir šimtas metų, kai mano mama gimus“, – apie paveikslų atsiradimą pasakoja E. Kudirkienė ir rodo stubos kertėje garbingoje vietoje pastatytą seną kryžių, mamos genealoginį medį, ant sienos pakabintą rintę.

Antrojo pasaulinio karo metais pro šią sodybą ėjo fronto linija, Skaisgirių stuboje buvo kareivių štabas.

„Kai vokiečiai traukėsi čia, sodyboje, buvo tikra vaina. Kareivis stuboje atsisėdęs valėsi šautuvą, tas kai driokstelėjo, lubose liko kulkos žymė“, – rodo E. Kudirkienė karo padarinių ženklą.

Išsikalbėjus apie karo baisumus, E. Kudirkienė rodo ir sodybos pakraštyje išlikusius apkasus, sako, kad buvo iškastas ir bunkeris, kuriame iš pradžių slėpėsi tėvai.

„Mama pasakojo, kaip melžia karvę, tik pripylė pieno pilnus bliūdus katinams ir išsievakavo dviem mėnesiams iš sodybos į Jankus. Kai sugrįžo, sodyboje buvo sudegęs tvartas, kiti pastatai išliko“, – apie karo padarinius pasakoja sodybos šeimininkė.

Vaikščiojant po sodybos kiemą į akis krinta klėtelė, tai, pasak Elenos, jos močiutės Domicelės Užupytės kraitinė klėtelė, kraitvežiai susikrovę atvežė medieną ir pastatė klėtį, o sudegus tvartui, klėtelė buvo paversta tvartu.

Pasiteiravus apie šimtametės stubos pasikeitimus, jos šeimininkė pasakojo, kad stogas anksčiau buvo dengtas šiaudais, mat jos tėtis buvo žymus krašto šiaudinių stogų meistras. Sodybos šeimininkė pasakojo, kad šiuo metu, po mamos mirties, jau 10 metų stuboje niekas negyvena. Sodyba priklauso jos sūnui Egidijui, prie sodybos esančiuose laukuose Elenos auginamos daržovės, sodybos kieme puoselėjamas gėlių darželis.

E. Kudirkienė pagal specialybę yra veterinarijos gydytoja, ilgai dirbusi tuometiniame Laisvės kolūkyje, tačiau mėgsta tapyti, karpyti, margina margučius. Rugsėjo 10 d. atšventusi gimtadienį, E. Kudirkienė sako išėjo į pensiją, tačiau šios moters ir jos šiltos šypsenos pilna visur: ji dainuoja Sintautų kultūros centro folkloro ansamblyje „Santaka“, Eleną su pačios išaugintomis žolelėmis sutiksi „Arbatos šventėje“ Jablonskynėje, su iškeptu kugeliu „Bulvės šventėje“ Veršiuose.

Sodybos kieme didžiulis sodas, šimtametis ąžuolas. Pasak E. Kudirkienės, sodyboje vyksta Skaisgirių giminės susitikimai, Sintautų apylinkės žmonės renkasi ir gieda gegužines giesmes.  Praėjusią savaitę sodybos šeimininkė priėmė vaikų dailės plenero „Žvelgiu pro langą į istoriją“ dalyvius iš Šakių ir Jurbarko meno mokyklų. Moksleiviai, įsikūrę įvairiose sodybos kertelėse, savo piešiniuose daugiausiai bandė atkurti stubos sienojus, vaizdavo nuo obuolių nusvirusias senojo sodo obelų šakas.

„Kilo mintis įamžinti Sintautų krašto istoriškai-kultūriškai vertingus pastatus, pernai vaikų dailės plenerą rengėme P. Vaičaičio tėviškėje. Ateityje planuojame moksleivius pakviesti į signataro J. Vailokaičio tėviškę, Suodžių koplytėlę ir kitur. Tol rengsime plenerus, kol surinksime tapybos darbų kolekciją, tuomet darysime parodos atidarymą“, – apie plenero misiją pasakojo jos rengėja, Sintautų kultūros centro l.e.p direktorė Erika Bingelienė.

Pasiteiravus E. Kudirkienės apie šimtametės stubos ateitį, ši tvirtino, kad greičiausiai statys naują, autentišką stubą.