Konferencijos metu kalbėjęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, rodydamas Jono Jablonskio išleistas knygas, tvirtino, kad tuomet parašyti knygelę ar net vieną puslapį buvo nelengva. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Minint kalbininko Jono Jablonskio 160-ąsias gimimo metines, praėjusį šeštadienį Kudirkos Naumiestyje vykusioje Kalbos dienoje įžvalgomis apie lietuvių kalbą dalinęsi kalbos saugotojai kvietė ją kurti patiems ir kasdien.
Kurti kalbą kasdien
„Šiandien kalbėjusieji atsiprašinėjo, kad neduok, Dieve, suklydau, ne taip sukirčiavau ar per ilgai šnekėjau. Noriu pasakyti – niekada neatsiprašinėkite, kad kalbate lietuviškai. Aš esu įsitikinęs, kad ir Jablonskis būtų pasakęs – svarbiausia kalbėkite lietuviškai“, – sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.
Jis pripažino, kad ir šiandien J. Jablonskis tampa nė kiek mažiau aktualus, tačiau žmonių nenoras kalbėti lietuviškai slegia ir baugina.
„Mintis, kad Lietuvoje lietuvių kalbos yra per daug, vis garsiau reiškiama. Pavyzdžiui, jau antri metai vyksta įnirtinga kova, kad lietuviškų įmonių pavadinimai galėtų būti ir ne lietuviški, verslininkai to nori. Aš jų klausiu – kodėl? Jie tvirtina, kad prekiaus užsienyje ir nenori būti atpažinti kaip lietuviai, nes juos painioja su rumunais ar dar su kažkuo. Ar tai normalu? Juk verslas garsina savo šalį“, – tokį pavyzdį pateikė svečias.
Dar vienas konferencijos dalyvis, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas dr. Audrius Valotka prisiminė prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės šiųmetėje knygų mugėje pasakytus žodžius: „Aš noriu būti kalbos belaisve...“ Pasak svečio, žmonijos požiūris į kalbą keičiasi, žmonija auga, bręsta, ir tie santykiai su kalba darosi kitokie.
„Manau, kad mūsų vaikai klausosi ir girdi kiekvieną mūsų žodį. Iš didžiausio autoriteto – savo tėvų – mokosi kalbos greičiau nei gabiausias pasaulio kalbininkas. Bet vaikas ne tik mokosi, bet ir kuria kalbą. Ir aš sakau – mokykimės iš kūdikių būti kalbos kūrėjais. Mes kartais tarsi nusišalinam nuo kalbos kūrimo ir tuos reikalus perduodame kalbininkams, ekspertams, inspekcijai, tai jie tampa autoritetais. Bet J. Jablonskis taip nedarė, jis drąsiai kritikavo senąsias kalbos normas ir siūlė saviškes bei naujadarus: degtukas, vardininkas, kilmininkas, sudėtis, atimtis, kablelis ir kitus. Ir jei mes norime būti tokie, kaip Jablonskis, neprivalome visada paklusti autoritetams. Jei kalba bus pastatyta tik ant pjedestalo, jeigu ją matysime kaip kažkokį autoritetų sukurtą kūrinį, ji tiesiog numirs“, – svarstė A. Valotka ir pridūrė, kad turėtume ne konferencijose, ne jubiliejuose, ne apdovanojimuose, bet kiekvieną dieną, kiekvieną valandą savo mintimis, darbais, pačiu savo buvimu kurti kalbą, kaip tą darė J. Jablonskis.
„Tuomet mes būsime ramūs, kad mūsų anūkai su savo anūkais galės kalbėtis lietuvių kalba“, – įsitikinęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas.
Buvo griežtas
Klausytojų dėmesį prikaustė J. Jablonskio proanūkė, muziejininkė Eglė Griciuvienė, pasidalijusi šeimos istorijos epizodais. Ji pasakojo, kad Konstancija ir Jonas Jablonskiai susilaukė penkių vaikų, 10 anūkų, 21 proanūkio. Viena iš jų yra ir ji. Viešnia pasakojo, kad kalbininką J. Jablonskį prisimena iš nuotraukų, kad džiaugėsi, ypač jos mama, kai prof. Arnoldas Piročkinas išleido knygas apie J. Jablonskį, paskelbė jo laiškus.
„Labai priartina amžininkų atsiminimai, patys laiškai. Paskelbta devyniolika tėvo laiškų sūnui Konstantinui, nors juose daugiausiai dalykiški reikalai, tačiau išryškėja ir šilti tėvo ir sūnaus santykiai. Iš savo motulės, močiutės prisiminimų žinau, kad tėvas namuose buvo labai griežtas – dirbo ir dirbo. Pratino nuo mažens savo vaikus prie kalbinių reikalų, jie vertė knygeles ir pasakas“, – pasakojo J. Jablonskio proanūkė ir pridūrė, kad J. Jablonskio šeimą gyvenimas blaškė po Rusijos miestus, bet jis kiekvieną vasarą sugrįždavo į Lietuvą, kad vaikai girdėtų savo tautos kalbą, kuo daugiau laiko praleistų Lietuvoje.
„Būdamas Voroneže, jis jau sėdėjo ratukuose ir silpnai vaikščiojo. Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą, jis Kaune nominuojamas profesoriumi, dėsto Lietuvos universiteto studentams, bet jau savo bute, nevaldė vienos kūno pusės, bet savo tekstus diktavo studentams. Taip 12 metų dirbo namuose. Toks tas buvo prosenelis...“ – kalbėjo E. Griciuvienė.
Nugalėjo „Žodeivos“
Konferencijos metu dėl J. Jablonskio tėviškės Rygiškiuose įveiklinimo pasisakė ir pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė kraštietė Giedrė Čepaitienė. Anot jos, ten situacija nepasikeitusi, šiuo metu sodyboje niekas negyvena, jos nuomone, visos erdvės galėtų būti skirtos J. Jablonskio muziejui.
„Dabar ten nuvažiavus tai vaizdas nykokas. Mano pagrindinis dalykas yra, kam muziejus priklauso. Šiuo metu Šakių savivaldybė nusprendė šitą Rygiškių kompleksą atiduoti kuruoti Griškabūdžio kultūros namams. Patikėkite, nežinau kitos Lietuvos memorialinės sodybos, kuria rūpintųsi kultūros namai. Manau, kad jų funkcijos ne tos. Todėl, manau, būtinai tokį sprendimą reikia persvarstyti, nuo priklausomybės priklausytų ir muziejaus koncepcija, ir pati ekspozicija“, – svarstė G. Čepaitienė.
Tradiciškai Kalbos dienos metu devynios komandos varžėsi Kalbos lenktynėse, kurias surengė mokytojas Alvydas Grinkevičius, maršrutą padėjo parengti ir Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė. Vinco Kudirkos, Griškabūdžio, „Žiburio“ gimnazijos gimnazistai, rajono kultūros įstaigų darbuotojai daugiau kaip tris valandas keliavo po Kudirkos Naumiesčio miestą, aplankė 15 objektų, atsakinėjo į klausimus apie šio krašto žymius žmones, svarbius istorinius faktus. Kaip ir pernai, geriausiai pasirodė Šakių viešosios bibliotekos komanda, pasivadinusi „Žodeivos“, antra liko Šakių kultūros centro komanda „Škac“. Abi komandos gavo prizą – išvyką į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą Vilniuje.
Jis pripažino, kad ir šiandien J. Jablonskis tampa nė kiek mažiau aktualus, tačiau žmonių nenoras kalbėti lietuviškai slegia ir baugina.
„Mintis, kad Lietuvoje lietuvių kalbos yra per daug, vis garsiau reiškiama. Pavyzdžiui, jau antri metai vyksta įnirtinga kova, kad lietuviškų įmonių pavadinimai galėtų būti ir ne lietuviški, verslininkai to nori. Aš jų klausiu – kodėl? Jie tvirtina, kad prekiaus užsienyje ir nenori būti atpažinti kaip lietuviai, nes juos painioja su rumunais ar dar su kažkuo. Ar tai normalu? Juk verslas garsina savo šalį“, – tokį pavyzdį pateikė svečias.
Dar vienas konferencijos dalyvis, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas dr. Audrius Valotka prisiminė prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės šiųmetėje knygų mugėje pasakytus žodžius: „Aš noriu būti kalbos belaisve...“ Pasak svečio, žmonijos požiūris į kalbą keičiasi, žmonija auga, bręsta, ir tie santykiai su kalba darosi kitokie.
„Manau, kad mūsų vaikai klausosi ir girdi kiekvieną mūsų žodį. Iš didžiausio autoriteto – savo tėvų – mokosi kalbos greičiau nei gabiausias pasaulio kalbininkas. Bet vaikas ne tik mokosi, bet ir kuria kalbą. Ir aš sakau – mokykimės iš kūdikių būti kalbos kūrėjais. Mes kartais tarsi nusišalinam nuo kalbos kūrimo ir tuos reikalus perduodame kalbininkams, ekspertams, inspekcijai, tai jie tampa autoritetais. Bet J. Jablonskis taip nedarė, jis drąsiai kritikavo senąsias kalbos normas ir siūlė saviškes bei naujadarus: degtukas, vardininkas, kilmininkas, sudėtis, atimtis, kablelis ir kitus. Ir jei mes norime būti tokie, kaip Jablonskis, neprivalome visada paklusti autoritetams. Jei kalba bus pastatyta tik ant pjedestalo, jeigu ją matysime kaip kažkokį autoritetų sukurtą kūrinį, ji tiesiog numirs“, – svarstė A. Valotka ir pridūrė, kad turėtume ne konferencijose, ne jubiliejuose, ne apdovanojimuose, bet kiekvieną dieną, kiekvieną valandą savo mintimis, darbais, pačiu savo buvimu kurti kalbą, kaip tą darė J. Jablonskis.
„Tuomet mes būsime ramūs, kad mūsų anūkai su savo anūkais galės kalbėtis lietuvių kalba“, – įsitikinęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas.
Buvo griežtas
Klausytojų dėmesį prikaustė J. Jablonskio proanūkė, muziejininkė Eglė Griciuvienė, pasidalijusi šeimos istorijos epizodais. Ji pasakojo, kad Konstancija ir Jonas Jablonskiai susilaukė penkių vaikų, 10 anūkų, 21 proanūkio. Viena iš jų yra ir ji. Viešnia pasakojo, kad kalbininką J. Jablonskį prisimena iš nuotraukų, kad džiaugėsi, ypač jos mama, kai prof. Arnoldas Piročkinas išleido knygas apie J. Jablonskį, paskelbė jo laiškus.
„Labai priartina amžininkų atsiminimai, patys laiškai. Paskelbta devyniolika tėvo laiškų sūnui Konstantinui, nors juose daugiausiai dalykiški reikalai, tačiau išryškėja ir šilti tėvo ir sūnaus santykiai. Iš savo motulės, močiutės prisiminimų žinau, kad tėvas namuose buvo labai griežtas – dirbo ir dirbo. Pratino nuo mažens savo vaikus prie kalbinių reikalų, jie vertė knygeles ir pasakas“, – pasakojo J. Jablonskio proanūkė ir pridūrė, kad J. Jablonskio šeimą gyvenimas blaškė po Rusijos miestus, bet jis kiekvieną vasarą sugrįždavo į Lietuvą, kad vaikai girdėtų savo tautos kalbą, kuo daugiau laiko praleistų Lietuvoje.
„Būdamas Voroneže, jis jau sėdėjo ratukuose ir silpnai vaikščiojo. Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą, jis Kaune nominuojamas profesoriumi, dėsto Lietuvos universiteto studentams, bet jau savo bute, nevaldė vienos kūno pusės, bet savo tekstus diktavo studentams. Taip 12 metų dirbo namuose. Toks tas buvo prosenelis...“ – kalbėjo E. Griciuvienė.
Nugalėjo „Žodeivos“
Konferencijos metu dėl J. Jablonskio tėviškės Rygiškiuose įveiklinimo pasisakė ir pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė kraštietė Giedrė Čepaitienė. Anot jos, ten situacija nepasikeitusi, šiuo metu sodyboje niekas negyvena, jos nuomone, visos erdvės galėtų būti skirtos J. Jablonskio muziejui.
„Dabar ten nuvažiavus tai vaizdas nykokas. Mano pagrindinis dalykas yra, kam muziejus priklauso. Šiuo metu Šakių savivaldybė nusprendė šitą Rygiškių kompleksą atiduoti kuruoti Griškabūdžio kultūros namams. Patikėkite, nežinau kitos Lietuvos memorialinės sodybos, kuria rūpintųsi kultūros namai. Manau, kad jų funkcijos ne tos. Todėl, manau, būtinai tokį sprendimą reikia persvarstyti, nuo priklausomybės priklausytų ir muziejaus koncepcija, ir pati ekspozicija“, – svarstė G. Čepaitienė.
Tradiciškai Kalbos dienos metu devynios komandos varžėsi Kalbos lenktynėse, kurias surengė mokytojas Alvydas Grinkevičius, maršrutą padėjo parengti ir Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė. Vinco Kudirkos, Griškabūdžio, „Žiburio“ gimnazijos gimnazistai, rajono kultūros įstaigų darbuotojai daugiau kaip tris valandas keliavo po Kudirkos Naumiesčio miestą, aplankė 15 objektų, atsakinėjo į klausimus apie šio krašto žymius žmones, svarbius istorinius faktus. Kaip ir pernai, geriausiai pasirodė Šakių viešosios bibliotekos komanda, pasivadinusi „Žodeivos“, antra liko Šakių kultūros centro komanda „Škac“. Abi komandos gavo prizą – išvyką į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą Vilniuje.
Česlovas iš Gelgaudiškio:
