„Zanavykų klinikoje“ dirbančios vidaus ligų gydytojos Dalijos Murauskienės išsiuvinėti paveikslai šiuo metu puošia Šakių kultūros centro vitrinas ir pakelia nuotaiką pro šalį praeinantiems. Gydytoja D. Murauskienė perka įvairių dydžių drobes su piešinėliais, o tada jau pasileidžia į siuvinėjimo pasaulį. Su D. Murauskiene kalbamės apie siuvinėjimo atradimą bei jo ypatumus.

 

Kokie penkeri ar šešeri metai. Nuo pat mažens mėgau siūti ir megzti. Mano mama daug megzdavo, įvairiais raštais gebėjo išregzti, o man be galo įdomu būdavo. Prašydavau mamos parodyti, bet ji visados liepdavo eiti pamokas ruošti, tačiau aš vis tiek, nors ir iš tolo žiūrėdama, daug išmokau. O dabar namuose turiu gal 34 savo pačios siuvinėtus paveikslus, dar pas vaikus į butą išvežta keletas.

Kas paskatino prieš kelerius metus pradėti siuvinėti?

Viena draugė padovanojo man tokį paveikslą, jau išsiuvinėtą. Labai juo džiaugiausi ir užsidegiau pati pabandyti. Pas mane namuose kambario siena labai tamsi, tad norėjosi papuošti ją spalvingais paveikslais.

Kiek laiko užtrunka padaryti tokį paveikslą?

Priklauso nuo to, kokio dydžio ir kada darau. Jeigu kiekvieną vakarą darai, pavyzdžiui, žiemą, tai mažesnį per pusantro mėnesio, didesnius per du–tris mėnesius išsiuvinėju. Žiūrint, kiek turiu laisvo laiko. Kada po man atliktos operacijos kelis mėnesius nedirbau, tada labai daug išsiuvinėjau. O kai pajauti smagumą, tai laikas tiesiog praskrieja.
 
Kokių sunkumų iškyla šioje veikloje?

Sunkiausia, kol pradedi, o paskui jau smagu būna... Aš pradedu dažniausiai nuo fono, nes drobės labai kietos, o kada foną išsiuvinėju, jau vidurys minkštesnis būna. Aišku, rankos pavargsta, dar kai mano sąnariai skaudami, rankų oda „nueina“.

Kokį paveikslą siuvinėjate šiuo metu?
Šiuo metu mezgu kojines (šypsosi). Esu pradėjusi vieną paveikslą, bet jis man visai nepatinka, tai ir laiko jam nerandu. Visai nesmagus. Toks žalias žalias, smulkus labai. Apskritai, geriau sekasi siuvinėti rudenį ar žiemą, kai už lango pusto ar lyja, kada tiek darbų lauke nėra, vakarai ramesni. Seniau naktimis daugiau siuvinėdavau, o dabar jau akis stengiuosi saugoti.


Gydytojos Dalijos Murauskienės eksponuojamais darbais šiuo metu galima pasigrožėti Šakių kultūros centro languose. D. Pavalkio nuotr.

Jūsų paveiksluose dominuoja gėlių motyvai. Kokios gėlės mėgstamiausios?

Man patinka visos gėlės, nemėgstu siuvinėti gyvūnų ar gamtos vaizdų. Bet labiausiai alyvos. Labai mėgstu alyvas. Esu siuvinėjusi nedidelį paveikslėlį, kuriame žydėjo gražios, įvairiausių violetinių atspalvių alyvos. Norėčiau išsiuvinėti dar vieną – didesnį.

Ar neparduodate savo darbų?

Ne, apie pardavimą niekada negalvojau. Per daug darbo ir meilės įdėta. Nors nemanau, kad kas ir pirktų, juk tokie paveikslai jau nelabai madingi. Gal kai kam ir atrodo, kad tai nesudėtingas darbas, bet tai ne tik siuvinėjimas. Tai ir vykimas pirkti drobių, ir siūlelių ieškojimas, atspalvių komponavimas, vėliau ir paveikslo įrėminimas, kuris suteikia tvarkingumo.

Kaip sumanėte surengti parodą?

Prieš dvejus ar trejus metus buvo mano pirmoji paroda Girėnuose. Dabar mane vėl prikalbino, nors nelabai norėjau iš pradžių, vis galvoju, kokia aš čia menininkė...(juokiasi). Bet sūnus paskatino.

Kaip pasirinkote gydytojos kelią? Ar nenorėjote gyvenimo sieti su rankdarbiais?

Tais laikais nebuvo tokių, pavyzdžiui, dizaino studijų. Visų siuvinėjimo, mezgimo gudrybių išmokau pati. Bet vis tiek medicina visada buvo pirmoje vietoje. Skudurines lėles dar mažytė būdama gydydavau adatomis (juokiasi). Man patinka čia, ligoninėje.

Ar šis hobis Jums yra savotiška meditacija?

Taip, kas žvejybą mėgsta, kas dviračiu važinėti, o aš siuvinėju ir taip nusiraminu. Tai tik mano hobis. Gyvenime mėgstu viską įveikti greitai, nors išsiuvinėti paveikslą užtrunka laiko, bet tai darydama susikaupiu, viską apgalvoju, atrodo, jog kantrybė pati atklysta.

O apie ką galvojate?

Apie darbą dažnai galvoju, savo ligonių nepamirštu, ypač dabar, kai dalis darbo vyksta nuotoliniu būdu, gaunu daug skambučių telefonu, tad ir siuvinėdama vis kažką prisimenu, atsivertusi kompiuterį pasižymiu.