Prieš 80 metų, birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Šiai skaudžiai ir tragiškai dienai paminėti pirmadienį įvairūs renginiai nuvilnijo ir rajone.

Minint Gedulo ir vilties dieną apie tai, kaip atrodo Sibiro platybėse likę tremtinių kapai, kaip gyvena vietos gyventojai ir kokius įspūdžius paliko Sibiras, į Zanavykų muziejų įspūdžiais pasidalinti buvo pakviestas ilgametis ekspedicijų „Misija Sibiras“ dalyvis, kraštietis Tadas Kvasilius.

Į muziejų jis atvyko pasiruošęs lyg tikrai istorijos pamokai neatsitiktinai – pats yra baigęs istorijos mokslus, o įspūdžių, nuotraukų ir kitos medžiagos iš devynių ekspedicijų netrūksta. Bendrijos „Lemtis“ narys kriūkietis T. Kvasilius į pirmąją ekspediciją išvyko dar 2007 m., iškart po savo vestuvių, ir šiandien pats juokauja, kad jam tai buvo lyg savotiškas „medaus mėnuo“. Pagrindinis ekspedicijos komandos tikslas – sutvarkyti kiek įmanoma daugiau senų lietuvių kapų, ypač tų, kurie yra identifikuoti prieš tai buvusių ekspedicijų, viską įamžinti fotografijose, susitikti su dar tebegyvenančiais lietuviais.  

Į muziejų T. Kvasiliaus paskaitos atvykę paklausyti „Varpo“ mokyklos moksleiviai sužinojo ne tik apie Sibire sutvarkytus kapus, bet išgirdo ir apie gyvenimo sąlygas tuo metu, kai čia buvo atvežti pirmieji tremtiniai į tremties vietas ar politiniai kaliniai į lagerius, ką jiems teko patirti.

Misijos dalyvis prisipažįsta, kad po pirmos ekspedicijos jam norėjosi vėl ir vėl ten sugrįžti, nes tai tapo tarsi liga, kuri įtraukia, ir viskas, ką išgyveno Sibire, buvo be galo įdomu. Itin įspūdinga gamta, o ir žmonės yra kitokie nei tipiški rusai, nes gyvena daug skirtingų bendruomenių: vokiečiai,  lietuviai, latviai, ukrainiečiai ir kiti.

Kad kapinėse yra palaidota lietuvių, pasak T. Kvasiliaus, buvo galima suprasti iš aukštų, net 4 metrus siekiančių kryžių. Tiesa, mažesni ir masyvesni kryžiai būdavo tik aukštaičių. Kapinės dažniausiai neaptvertos, dažnai tremtinių kapai netgi užlaidoti, nes tiesiog taip elgiasi vietiniai.

„Altajuje tarp kalnų plikoje pievoje stovi kryžius. Pasirodo, tai vaikų kapinės, o kryžius atsirado čia 1989 m. 2012 m. ten nuvykę atstatėme kryžių, užtvėrėme tvorą. Vietinis gyventojas žavėjosi, kad lietuviai moka su kirviu dirbt, pasidžiaugė, kad lietuviai yra šaunuoliai, iš jų išmokta netgi lašinius rūkyti“, – prisiminimais iš Altajaus pasidalijo kraštietis, parodė paskutinio lagerio Permėje nuotraukas, darytas 2010m., ir pasidžiaugė, kad ekspedicijos dalyviams dar pavyko jį užfiksuoti.

„Dabar tas lageris uždarytas, jo tiesiog nėra. Valdžia labai stengiasi sunaikinti tai, kas mena tą istorijos laikotarpį“, – sako T. Kvasilius.

Taip pat keliautojas jautriai papasakojo apie Vorkutą, amžinojo įšalo žemę, kurioje niekas neauga, nes ten tiesiog yra įšalas, tad ir karstai ir kitos kapaviečių dalys mėtosi atviroje teritorijoje, nes juos pati žemė per daugelį metų tiesiog iškėlė į paviršių. Dar Vorkuta garsi tuo, kad joje buvo bene vienas didžiausių kalinių sukilimų, kurį suorganizavo lageryje kalėję lietuviai.

Pasak ekspedicijos dalyvio, dažnai pats kapaviečių tvarkymas trukdavo trumpiau negu kelionė iki jų, nes atstumai tarp regionų yra milžiniški, o keliai blogi, dažnai po lietaus iš viso nepravažiuojami.

T. Kvasilius teigia, kad pas mus jau nepamatysime atviroje teritorijoje besiganančių kiaulių ar karvių, o ten tai dar yra įprasta. Kaip ir visuotinė netvarka, kurioje vis dar gyvena žmonės. Lietuviai Sibiro platybėse ieškodami likusių tautiečių šių namus atpažindavo iš to, kad jie nudažyti, žolė aplink nupjauta, tvarkingos tvoros, apie vietinių namus to nepasakysi...

„Šiandien mūsų vaikams jau sunku suvokti, kad tolimojoje šiaurėje gyvenimas visai kitoks. Tik pabuvęs ten gali suprasti, ką tu turi, koks geras gyvenimas čia yra, kaip tvarkinga, kokias geras sąlygas mes čia turime“, – apie gyvenimo sąlygų kontrastą tėvynėje ir Sibire pasakoja misijų dalyvis.

Pasak T. Kvasiliaus, ištremti lietuviai patiko ir vietiniams, nes šie dar mena, kokie tvarkingi, linksmi, darbštūs žmonės buvo tremtiniai, o kai jie išsikeldavo iš vietos gyvenviečių, rusai jų labai gailėdavo. Deja, pasak muziejaus svečio, nuo tuometinės valdžios kentėjo ne tik kitų šalių žmonės, bet ir patys rusai, kurie tiesiog „nepakluso sistemai“. Jie taip pat buvo tremiami, kalėjo lageriuose.

Šiandien devynių ekspedicijų „Misija Sibiras“ dalyvis sako: šitą istorijos pamoką verta išmokti visiems, ypač jaunajai kartai, kad tokie dalykai niekada nepasikartotų.

Abejinga Gedulo ir vilties dienai neliko ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė. Gimnazijos moksleiviai drauge su mokytojomis Asta Urbaitiene bei Vilija Meškaitiene surengė prasmingą renginį prie paminklinio akmens sovietinio režimo aukoms atminti, į jį sugužėjo daug jaunimo, mokiniai skaitė eiles.

„Jeigu ištrinsime istorinę atmintį – ištrinsime savo tapatybę“, – renginio metu sakė tremtinys Antanas Bajerčius.

Savo prisiminimais dalijosi ir prie šio paminklinio akmens statybos prisidėjęs tremtinys Pranas Endriukaitis.

Kaip pastebėjo renginyje dalyvavusi Seimo narė Irena Haase, žvilgančios mokinių akys rodo, jog tai jiems svarbu, jaunimas supranta, jog reikia saugoti laisvę ir nepriklausomybę, kad reikia padėti vieni kitiems, suteikti paramą, nes tik taip galima daug pasiekti ir nuveikti.

Birželio 14-osios vakarą Šakių kapinėse taip pat susirinko tie, kuriems brangus tremtinių bei politinių kalinių atminimas, kuriems, prisiminus tas dienas, širdis pasrūva krauju.

„Už ką kentėjo tie vaikai, kurie šiandien žilomis galvomis palinkę prieš šį kryžių? Šiandien įvyksta kažkas, kas apsivainikuoja, kas įgauna tikrąją prasmę“, – kalbėjo meras Edgaras Pilypaitis.

Seimo narė I. Haase, prieš skaitydama ištrauką iš Arvydo Pyrago knygos „Išbučiuok man, vėjau, lūpas“, sakė: „Sunku kalbėti... Šiandien minėjime trūksta kai kurių tremtinių, kai kurių politinių kalinių, kurie kasmet rūpestingai ir labai atsakingai atvykdavo, pasakydavo prasmingus, nuoširdžius ir paprastus žodžius. Žmonės, sugrįžę iš tremties, esantys su mumis, perduoda mums visiems tą viltį, jog galima gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, tereikia nepamiršti ir neleisti pamiršti ateities kartoms šios laisvės vertės.“

Susimąstyti verčiančius žodžius pasakė ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius bei evangelikų liuteronų dvasininkas Virginijus Kelertas. Istorinius faktus apie karą, pinigų reformą ir gyvenimą kolūkyje minėjimo dalyviams priminė tremtinys A. Bajerčius.

Šakių kultūros centro režisierės Gražinos Guzovijienės vadovaujami teatralai skaitė tremtinių laiškus, kultūros centro folkloro ansamblis „Šakija“ dovanojo dainas.