Į Šakių viešąją biblioteką užsuko Danutė Andriušytė-Butrimienė, kuri bibliotekos darbuotojoms įteikė ir pristatė pačios parengtą knygą „Nebaigta poema“. Kaip pasakojo autorė, ji ilgai puoselėjo mintį išleisti savo motinos kūrybą.

Tai knyga apie Sibiro tremtinę, nepailstančią vienišą kovotoją, stiprios dvasios moterį Danutę Čepaitę-Andriušienę, iškilaus teisininko Motiejaus Čepo, ilgus metus dirbusio tremtyje Sibire, dukterį. D. Čepaitė-Andriušienė drąsiai ėjo savo pasirinktu rezistencijos keliu. Tai, ką jautė ir išgyveno lageriuose, kalėjime, aprašė eilėraščiuose, kuriuose fiksavo neteisybę, melą, dvasinį sistemos supuvimą. Moteris nesitaikstė su sovietų okupacija, rašė atsišaukimus, laiškus Lietuvos ir SSRS aukščiausioms instancijoms. Knygoje taip pat spausdinami tremtinės atsiminimai bei straipsniai apie ją. Pateikiamos nuotraukos iš autorės gyvenimo.

„Norėjau, kad Šakių bibliotekoje būtų ši knyga. Galbūt kas nors pasidomės, paskaitys. Be to, mūsų šeima kažkada gyveno Zypliuose“, – sakė D. Čepaitės-Andriušienės dukra ir pabrėžė, kad jos motina rašė eilėraščius ne apie meilę, o apie skausmą, skausmą sovietmečiu, būtent tai, ką tuo metu jautė žmonės.

„Ankstyvas rytas, žmones veža, iš pasalų, iš po nakties, nežinai, ar tu sulauksi to pat konvojaus ir tremties...“ – skaito knygos ištrauką bibliotekos savanorė, literatė Onutė Jasinskienė.

„Vis dėkoju Dievui, kad mamą suėmė jau po Stalino mirties, nebematė ji tokių didelių kankinimų, represijų. Tuo laiku aš studijavau Leningrade. Bendravau su mama laiškais. Žinoma, daug mamos užrašų pradingę, dalį jų ji sugrįžusi pati atkūrė. Pasakodavo mama, kaip ten lageryje viskas, bet paauglystėje nebuvo dar taip įdomu. Reikia užsirašyti, ką tėvai pasakoja, gaila, kad man daug ką pasakojo ir daug ko neatsimenu. Rodydavo tėvai nuotraukas, vardindavo, kokie žmonės nuotraukose. Atrodė – viskas labai aišku, bet dabar aš nežinau, – kalbėjo knygos sudarytoja. – Mama labai džiaugėsi Nepriklausomybės paskelbimu, sakė, kad net saulė kitaip šviečia. Jų karta buvo idealistai.“

D. Andriušytė-Butrimienė prisimena, kad mamą išdavė viena vienintelė jos klaida: ji, siųsdama laišką dukrai į Leningradą, ant voko adresą užrašė savo ranka. Iki tol ant vokų rašydavo vyras. Kaip sako knygos sudarytoja, sunku net suvokti, koks didžiulis buvo sekimo tinklas – mamą susekė pagal rašyseną. Dukra sako, kad mama niekam neprasitardavo, jog rašo eilėraščius ir juos savotišku būdu publikuoja.

Bibliotekos aptarnavimo skyriaus vedėjos Linos Eringienės paklausta, kaip kilo idėja išleisti šią knygą, D. Andriušytė-Butrimienė sako: „Jau turėjau spausdintus dublikatus, kitaip tariant, visa medžiaga jau buvo, tereikėjo ją surinkti. Per pusmetį su gerų draugų pagalba pavyko išspausdinti „Nebaigtą poemą“. Pavadinimas – mamos. Ji savo sąsiuvinyje buvo užrašiusi šį pavadinimą.“

Dukra, saugojanti savo mamos atminimą, mano, jog kiekvienas atsivertęs šią knygą ras įvairaus laikotarpio eilėraščių, atskleidžiančių stiprios, kovojančios moters vidinį pasaulį, patirtis ir išgyvenimus.