Dvaro durys atsivėrė ir kraštietei, profesionalaus meno kūrėjai

kaunaite dvare
Adelė Liepa Kaunaitė pripažino, kad paroda gimtuosiuose Lukšiuose itin jautri, tad ji nedaugžodžiavo, kvietė pasigrožėti darbais ir mielai bendravo su parodos lankytojais. V. Venslovaičio nuotr.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Lietuvoje ir užsienyje puikiai pažįstamai lukšietei dailininkei Adelei Liepai Kaunaitei pagaliau atsivėrė ir Zyplių dvaro durys – praėjusį šeštadienį čia atidaryta jos tapybos darbų paroda „dėl to, kad tai mano miestelis“.

Iš Vilniaus rotušėje vykusios parodos A. L. Kaunaitės darbai grįžo gimtinėn ir visai kitomis spalvomis nudažė dvaro menių sienas.

Darbai išties ryškūs, spalvingi, daugelio formatai ypač dideli ir patraukiantys bei prikaustantys žvilgsnį ir jų tiek daug! Eksponuojama beveik 40 darbų. Dėmesį traukia ir kūrinių pavadinimai, kurie ne šabloniški, o tarsi pasakojimas, atskira istorija. Štai keletas iš jų: „Lekiu aš oru – nekrintu“, „Rūke ežiai nebūna vieniši“, „Matrica Ten ir Atgal, arba supasi žvirbliai“, „Mėnulyje, arba visuma ir Tavo Tu“, „Paukštis šauktasis pavirto Žmogumi“, „Rodausi ir klausiu. Ar norėtum būti kalnu“ ir daugelis kitų.

Pati Adelė pripažino, kad buvo ir kalbą pasiruošusi, bet paroda itin jautri, nes viskas sava ir artima, tad menininkė nedaugžodžiavo. Užtat turėjo ką pasakyti parodos svečiai ir lankytojai, negailėję šiltų žodžių ne tik darbams, bet ir paprastumu, nuoširdumu paperkančiai dailininkei.

Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė vaizdingai nupasakojo, kaip Adelė su savo mėlynuoju autobusėliu atvežė darbus ekspozicijai.

„Vos spėjau sumatyti, kiek veiksmų ji atliko – rankos virš vairo, man pamosikavo pro langą, šypsena nuo ausies iki ausies“, – menininkės laisvumu žavėjosi D. Bukšnienė ir svarstė, kad toks laisvas žmogus yra ir laimingas, tokiai linkėjo ir išlikti.

kaunaite dvare2
Autorę su parodos atidarymu sveikino ir jos buvusi klasės auklėtoja Stasė Burkšaitienė (centre) su šeima. Pedagogė juokavo, jog džiaugiasi, kad Adelės mokykloje neužmušė, nes jau tuomet ji netilpo į standartinius rėmus. G. Martinaitienės nuotr.


Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius pripažino, kad šis meno žanras jam neįkandamas, bet širdis džiaugiasi nuo spalvų ir drąsos.

Širdis džiaugiasi ir buvusiems Adelės mokytojams. Štai jos buvusi klasės auklėtoja Stasė Burkšaitienė kalbėjo, kad dažnai mokytojai padaro ne tik gero, bet ir blogo, ypač kai mokinys yra kitoks, netelpantis į rėmus. O Adelė ryški buvo jau mokykloje – galėjo į klasę ir savo mylimą šunį atsivesti  ar per pamoką bėgti gelbėti žąsies, vardu Mergaitė, kurią močiutė susiruošė pjauti...

„Labai džiaugiuosi, kad Adelės neužmušiau, sugebėjau suprasti, įvertinti nuo mažutukės. Negėda dabar čia stovėti, nes nepadariau nieko blogo“, – kalbėjo pedagogė.

„Įdomi mokinė būdavo. Auklėtoją Staselę nervindavo, eidavo su tokia skrybėle... Ir sakiau, kad iš šio žmogaus išaugs įdomus žmogus. Užaugo. Ir mes ją turime čia“, – mintimis į mokyklos laikus nuklydo ir buvęs mokytojas, vicemeras Darius Jakavičius, pasidžiaugęs, kad Lukšiai turi ne tik Adelę, bet ir jos tėtį Vytautą Kauną.

kaunaite dvare3
Autorę su parodos atidarymu sveikino ir jos buvusi klasės auklėtoja Stasė Burkšaitienė (centre) su šeima. Pedagogė juokavo, jog džiaugiasi, kad Adelės mokykloje neužmušė, nes jau tuomet ji netilpo į standartinius rėmus. G. Martinaitienės nuotr.


Buvusi ilgametė kultūros darbuotoja Aurelija Papievienė teigė, kad A. L. Kaunaitė yra gyvas įrodymas, kad menas neturi ribų – laiko, požiūrio, vietos. Galima gyventi Lukšiuose, o kurti ir kūryba dalintis su visu pasauliu.

„Praplėtei ne tik savo galimybių ribas, bet praplėtei ir Lukšių miestelio menines ribas“, – kalbėjo A. Papievienė.

Ne tokia sena pažintimi su Adele džiaugėsi ir jos draugo Tado artimieji.

„Džiaugiuos, kad broliui pasisekė. Jis siuva šlepetes, kurias vadina debesėliais, o Adelė nori būti tuo debesėliu. Labai džiaugiuosi darbais, bet labiausiai žmogumi, kuris atėjo į mūsų šeimą“, – jautriai kalbėjo moteris, šmaikštavusi, kad nors Vilnius Kauno nemėgsta, bet užtat Kaunaitę mėgsta labai.

Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė tvirtais žingsniais į save einančią menininkę pavadino Adele iš Mėnulio, nes Mėnulio jos kūryboje, joje ypač daug. Turbūt ne be reikalo jos įkurta galerija pavadinta būtent „Mėnulio galerija“. Būtent šioje išskirtinėje erdvėje po parodos rinkosi bičiuliai, kur netilo kalbos apie meną ir ne tik. O kur dar jos meilė gyvūnams, kalbantis varnas, į galeriją išdidžiai užsukantis kalakutas. Tikrų tikriausias.

Beje, prie A. L. Kaunaitės galerijos sugrįžo ir performansas – svajojantis akmuo, norintis būti debesiu, mat spalį akmenį kažkas tiesiog pavogė, vėliau jis pastebėtas įmestas į Siesartį. Bet jis grįžo, kaip ir Adelė – ryškiai, stipriai ir užtikrintai.

Menininkė yra surengusi per 20 personalinių bei 30 grupinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar domitės savo krašto istorija?

klausimelis 04 15Zenonas iš Ritinių:

Esu gimęs ir augęs netoli Gelgaudiškio, tai mačiau kaip keitėsi dvaras. Džiaugiuosi, kad dabar jis naujai suremontuotas. Apie paskelbtus Paprūsės metus nesu girdėjęs. Spaudą skaitau ir naudojuosi internetu, tai dabar paskaitysiu ir daugiau pasidomėsiu. Kad buvo Prūsija, kur dabar Kaliningrado sritis, girdėjau. 

klausimelis 04 15 2

Genovaitė iš Šakių:

Manau, nepakankamai. Turėtume daugiau skaityti literatūros. Apie Šakius žinau, kad čia gyveno daug žydų. Apie juos pasakojo mano mama. Atsimenu sovietmetį, o apie Paprūsės metus negirdėjau. Manau, jauni žmonės geriau žino savo krašto istoriją, to mokosi mokykloje.

europos pulsas350px

nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.