Prisiminimais apie susitikimą su jo ekscelencija Juozu Preikšu dalijosi Šakių dekanas, kanauninkas Donatas Jasulaitis, jam visam laikui įsirėžė į atmintį vyskupo žmogiška šiluma. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Lapkričio 25 d. Zanavykų muziejuje vyko Vyskupo Juozo Preikšos 95-osioms gimimo metinėms paminėti skirtas prisiminimų vakaras, kuriame apie ekscelencijos nuveiktus darbus, jo dvasios šilumą, pareigos jausmą dalijosi dvasininkijos atstovai, šeimos nariai, draugai bei bičiuliai.
Vyskupo daiktai
Zanavykijos žemėje, o konkrečiai Griškabūdžio parapijoje, gimė net du vyskupai – Juozas Žemaitis ir J. Preikšas. Prisiminimų vakarą pradėjusi Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė pirmiausiai pakvietė tylos minute pagerbti spalio 5 d. Amžinybėn išėjusį kraštietį vyskupas J. Žemaitį.
Kaip pasakojo R. Vasaitienė, prieš penkerius metus Zanavykų muziejus šventė savo 30-ies metų atkūrimo sukaktį. Vyskupas J. Preikšas minėjo 90-ąsias gimimo metines ir apsilankė muziejuje atidarytoje religinėje ekspozicijoje.
„Tuomet jo ekscelencija nuoširdžiai pasidžiaugė ir visiems mums linkėjo Dievo palaimos. Šįmet muziejus švenčia savo 35-erių metų sukaktį, o vyskupas būtų šventęs 95-ąsias gimimo metines. Muziejuje šiandien turime nedidelį, bet itin vertingą vyskupo padovanotą archyvą, jo asmeninius daiktus, nuotraukas, šeimos albumus, dokumentus. Dėkoju vyskupo artimiesiems už gražų bendradarbiavimą pildant eksponatais religinę ekspoziciją“, – kalbėjo R. Vasaitienė.
Prisiminimų vakaro pradžioje muziejuje buvo atidaryta ne tik ši, bet ir žurnalistės Giedrimės Didžiapetrienės religine tematika sukurtų paveikslų, kuriuose panaudoti religinių apeigų daiktai, paroda „Eleison“.
Apie dėdės vyskupo J. Preikšo asmeninius daiktus, kurie eksponuojami parodoje, kalbėjęs vyskupo brolio Antano sūnus Egidijus Preikša pasakojo, kad įvykdyti muziejaus prašymą – surasti vyskupo rašytų rankraščių – buvo nelengva. Anot sūnėno, dėdė savo pamokslus, kitus raštus dažniausiai spausdindavo spausdinimo mašinėle, vėliau tekstus rinkdavo kompiuteriu. Pavyko surasti tik studijų laikų užrašų.
„Čia ir jo asmeninis laikrodis, kuris ilgiausiai ant jo rankos buvo, asmeninis kryžius. Jo akordeonas, su kuriuo daug metų grojo. Tarp jo dokumentų suradom vieną knygą, kurioje buvo surašyta visa informacija nuo tos dienos, kai buvo nominuotas vyskupu. Taip pat įrašą, kurį transliavo Vatikano radijas, kuomet buvo pranešta apie dėdės paskelbimą vyskupu. Čia yra ir 2006 m. kalendorius, į kurį jis surašęs visą tų metų gyvenimo eigą. Netgi ir tokių įrašų yra, kad šiandien sninga, plikledis. Tarp jo dokumentų radom ir studijų baigimo atestatą bei studijų knygelę. Ją vartant galima pastebėti, kad 1950 m. dėdės pavardė iš Preikša tapo Preikšas“, – pasakojo E. Preikša pridurdamas, kad taip pat yra išlikę vyskupo įdainavimai ir įgiedojimai.
Atsakingas, o kartu paprastas
Vyskupas J. Preikšas gimė 1926 m. lapkričio 22d. Griškabūdžio parapijoje, buvo pirmas sūnus šeimoje, tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus.
„Visi penki Preikšų vaikai suposi tėvo sumeistrautoje vygėje. Visi vaikai nuo pat mažens ryte, vos pabudę, užuosdavo salsvą sakų ir malonų medienos kvapą. Mat tėvo dirbtuvės buvo kitame namo gale, kur dažniausiai sukiodavosi vyriausias sūnus Juozas. Jis kartu su samdytu gizeliu, lentas pjaunant, padėdavo jas šniūruoti, kad visos lygios būtų. Ir kitų jaunesnių brolių darbas buvo pakuroms į trobą iš dirbtuvės skiedrų glėbį atnešt, pjuvenas iššluot, drožles surinkt. Dažną vakarą Preikšų namuose sklisdavo dainos, dažniausiai senovinės, liaudiškos, kurias mama užvesdavo ir kurias išmoko visi vaikai. Bet ryškiausias šeimos bruožas – pamaldumas“, – apie vyskupo vaikystę pasakojo vakaro vedėja aktorė Virginija Kochanskytė.
J. Preikšas mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, 1945-aisiais įstojo į Kauno kunigų seminariją, sovietinės valdžios pašalintas iš ketvirto kurso. Kurį laiką jis dirbo vargonininku, vėliau grįžo į seminariją, 1951 m. įšventintas kunigu. Kauno kunigų seminarijoje gilino teologijos studijas įgydamas teologijos licenciato laipsnį, nuo 1956-ųjų ėmėsi dėstyti dogmų teologiją, filosofiją ir seminarijoje išdirbo 13 metų. Nuo 1954m. K. Preikšas ėjo įvairias pareigas Kauno arkivyskupijoje, Vilkaviškio vyskupijoje, 1984-aisiais įšventintas vyskupu.
Šakių dekanas, kanauninkas Donatas Jasulaitis pasidžiaugė, kad tiek daug žmonių vyskupą prisiminė: „Jeigu bent viena širdis prisimena išėjusįjį, toks žmogus yra gyvas...“
Jis pasidalino istorija, kuomet jam, vikaraujant Prienuose, teko pirmą kartą susitikti su vyskupu J. Preikšu. D. Jasulaitis prisipažino, to susitikimo laukė su nerimu ir netgi su baime.
„Vyskupas pastebėjo mūsų visų, susirinkusių vakarienei, įtampą. Draugišku balsu ir sako: nu, tai vakarieniaujam. Šiuo pasakojimu noriu akcentuoti jo vidinį grožį ir paprastumą ir, manau, toks vyskupas dar ilgai išliks jūsų širdyse bei atmintyje“, – kalbėjo kan. D. Jasulaitis.
Kitas dvasininkas, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros kunigas, altaristas Vytautas Gustaitis prisiminė, kad metus, J. Preikšui klebonaujant, buvo vikaru.
„Pirmiausiai tai buvo taktiškas, pareigingas, atsakingas ir kartu darbštus bei gebantis sugyventi. Tarnauti vikaru pas jį buvo labai smagu, jis nebuvo tas žmogus, kuris ieškotų už ką pabarti ar prie ko prisikabinti. Tiesa, jis mažai kalbėjo, bet buvo toks visus priimantis. O kai po metų tapo vyskupu, jis pasiliko toks pats“, – kalbėjo kan. V. Gustaitis ir papasakojo, kad net ir sovietiniais laikais J. Preikšas gebėjo rasti kalbą ir su tuometinės valdžios atstovais, kurie nepritarė vaikų katechizacijai.
Apie vyskupą J. Preikšą prisiminimais dalinosi ir Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininkas Vidas Cikana, Seimo narės Irenos Haase patarėjas, prof. Arimantas Dumčius.
„Visur teko susitikti su vyskupu, girdėti jo sielą virpinančius žodžius Įgulos bažnyčioje, Kauno arkikatedroje bazilikoje, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Į zanavykų susitikimus jis atvažiuodavo, nors ir ratukuose“, – prisiminė profesorius.
Zanavykijos istorijos tyrinėtojas Raimondas Daniliauskas Zanavykų muziejui padovanojo itin vertingą knygą – Romos mišiolą (Mišių knygą), išleistą 1928 m. ir naudotą Sintautų bažnyčioje.
Ypatinga atmosfera tą vakarą sklandė muziejuje dar ir todėl, kad daugelis apie vyskupą J. Preikšą prisiminimais dalinosi įterpdami ir linksmų istorijų. Vilniaus zanavykas, kalbininkas Arvydas Vidžiūnas pasakojo, kad su vyskupu susitiko per bendras Vidžiūnų ir Preikšų giminės vestuves.
„Pirmą kartą susitikus reikėjo bučiuoti vyskupo žiedą. Aš jau lenkiuosi, o vyskupas traukiasi... Toks esu ir nufotografuotas į vinkelį sulinkęs... Iš tų vestuvių atsimenu kelis dalykus – aišku, kad vyskupas nei vieno gero žodžio man, piršliui, nepasakė, bet kitas dalykas įstrigo – kai išgirdau jau paryčiais Birutės ir Jono kieme dainuojančius Preikšus. Nenustembu šiandien girdėdamas Ritą, Virgį dainuojančius“, – kalbėjo A.Vidžiūnas ir J. Preikšą apibūdino šiais žodžiais – „kažkas tarp kilnumo, aristokratiškumo, o kartu ramybės ir paprastumo“.
Dainavo mamai
Vyskupo J. Preikšo vadovavimas Panevėžio vyskupijai sutapo su Lietuvos Atgimimo bei Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo laikmečiu. Jam dirbant Panevėžio vyskupu, šioje vyskupijoje buvo pastatytos trys bažnyčios: Berčiūnų, Truskavos ir Pakalnių. Vyskupui J. Preikšui valdant vyskupiją buvo sudaryti sielovadiniai centrai: katechetinis, jaunimo ir šeimos, vyskupijoje įkurtas „Caritas“, K. Paltaroko katalikiška mokykla, įsikūrė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas.
„Vyskupas labai mėgo muziką, turėjo puikų balsą, visi dar ilgai prisiminsime jo gražiai dainuotą Čėzarės Biksio „Mama“, – vyskupo gyvenimo faktus priminė aktorė V. Kochanskytė.
Ši daina nuskambėjo ir prisiminimų vakare, o ją atliko jauniausias vyskupo brolis Jonas, jam pritarė vyskupo sesuo Petronėlė. Visą vakarą skambėjo ir vyskupo dukterėčios, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės Ritos Preikšaitės atliekamos dainos. Ji vyskupo artimųjų vardu negailėjo padėkos žodžių muziejininkams už šiltą, jaukų, prasmingą dėdei skirtą prisiminimų vakarą.
J. Preikšas mirė 2018m. vasario 11 d. Kauno klinikose, eidamas 92-uosius gyvenimo metus, palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
„Antkapiniame paminkle vyskupui iškaliau Kristų, tokį gyvą, žiūrintį į bažnyčią. Norėčiau, kad mumyse visuomet būtų tas gyvas, o ne miręs Kristus. Mes apie tai nuolatos kalbėdavomės su jo ekscelencija“, – sakė skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Kaip pasakojo R. Vasaitienė, prieš penkerius metus Zanavykų muziejus šventė savo 30-ies metų atkūrimo sukaktį. Vyskupas J. Preikšas minėjo 90-ąsias gimimo metines ir apsilankė muziejuje atidarytoje religinėje ekspozicijoje.
„Tuomet jo ekscelencija nuoširdžiai pasidžiaugė ir visiems mums linkėjo Dievo palaimos. Šįmet muziejus švenčia savo 35-erių metų sukaktį, o vyskupas būtų šventęs 95-ąsias gimimo metines. Muziejuje šiandien turime nedidelį, bet itin vertingą vyskupo padovanotą archyvą, jo asmeninius daiktus, nuotraukas, šeimos albumus, dokumentus. Dėkoju vyskupo artimiesiems už gražų bendradarbiavimą pildant eksponatais religinę ekspoziciją“, – kalbėjo R. Vasaitienė.
Prisiminimų vakaro pradžioje muziejuje buvo atidaryta ne tik ši, bet ir žurnalistės Giedrimės Didžiapetrienės religine tematika sukurtų paveikslų, kuriuose panaudoti religinių apeigų daiktai, paroda „Eleison“.
Apie dėdės vyskupo J. Preikšo asmeninius daiktus, kurie eksponuojami parodoje, kalbėjęs vyskupo brolio Antano sūnus Egidijus Preikša pasakojo, kad įvykdyti muziejaus prašymą – surasti vyskupo rašytų rankraščių – buvo nelengva. Anot sūnėno, dėdė savo pamokslus, kitus raštus dažniausiai spausdindavo spausdinimo mašinėle, vėliau tekstus rinkdavo kompiuteriu. Pavyko surasti tik studijų laikų užrašų.
„Čia ir jo asmeninis laikrodis, kuris ilgiausiai ant jo rankos buvo, asmeninis kryžius. Jo akordeonas, su kuriuo daug metų grojo. Tarp jo dokumentų suradom vieną knygą, kurioje buvo surašyta visa informacija nuo tos dienos, kai buvo nominuotas vyskupu. Taip pat įrašą, kurį transliavo Vatikano radijas, kuomet buvo pranešta apie dėdės paskelbimą vyskupu. Čia yra ir 2006 m. kalendorius, į kurį jis surašęs visą tų metų gyvenimo eigą. Netgi ir tokių įrašų yra, kad šiandien sninga, plikledis. Tarp jo dokumentų radom ir studijų baigimo atestatą bei studijų knygelę. Ją vartant galima pastebėti, kad 1950 m. dėdės pavardė iš Preikša tapo Preikšas“, – pasakojo E. Preikša pridurdamas, kad taip pat yra išlikę vyskupo įdainavimai ir įgiedojimai.
Atsakingas, o kartu paprastas
Vyskupas J. Preikšas gimė 1926 m. lapkričio 22d. Griškabūdžio parapijoje, buvo pirmas sūnus šeimoje, tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus.
„Visi penki Preikšų vaikai suposi tėvo sumeistrautoje vygėje. Visi vaikai nuo pat mažens ryte, vos pabudę, užuosdavo salsvą sakų ir malonų medienos kvapą. Mat tėvo dirbtuvės buvo kitame namo gale, kur dažniausiai sukiodavosi vyriausias sūnus Juozas. Jis kartu su samdytu gizeliu, lentas pjaunant, padėdavo jas šniūruoti, kad visos lygios būtų. Ir kitų jaunesnių brolių darbas buvo pakuroms į trobą iš dirbtuvės skiedrų glėbį atnešt, pjuvenas iššluot, drožles surinkt. Dažną vakarą Preikšų namuose sklisdavo dainos, dažniausiai senovinės, liaudiškos, kurias mama užvesdavo ir kurias išmoko visi vaikai. Bet ryškiausias šeimos bruožas – pamaldumas“, – apie vyskupo vaikystę pasakojo vakaro vedėja aktorė Virginija Kochanskytė.
J. Preikšas mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, 1945-aisiais įstojo į Kauno kunigų seminariją, sovietinės valdžios pašalintas iš ketvirto kurso. Kurį laiką jis dirbo vargonininku, vėliau grįžo į seminariją, 1951 m. įšventintas kunigu. Kauno kunigų seminarijoje gilino teologijos studijas įgydamas teologijos licenciato laipsnį, nuo 1956-ųjų ėmėsi dėstyti dogmų teologiją, filosofiją ir seminarijoje išdirbo 13 metų. Nuo 1954m. K. Preikšas ėjo įvairias pareigas Kauno arkivyskupijoje, Vilkaviškio vyskupijoje, 1984-aisiais įšventintas vyskupu.
Šakių dekanas, kanauninkas Donatas Jasulaitis pasidžiaugė, kad tiek daug žmonių vyskupą prisiminė: „Jeigu bent viena širdis prisimena išėjusįjį, toks žmogus yra gyvas...“
Jis pasidalino istorija, kuomet jam, vikaraujant Prienuose, teko pirmą kartą susitikti su vyskupu J. Preikšu. D. Jasulaitis prisipažino, to susitikimo laukė su nerimu ir netgi su baime.
„Vyskupas pastebėjo mūsų visų, susirinkusių vakarienei, įtampą. Draugišku balsu ir sako: nu, tai vakarieniaujam. Šiuo pasakojimu noriu akcentuoti jo vidinį grožį ir paprastumą ir, manau, toks vyskupas dar ilgai išliks jūsų širdyse bei atmintyje“, – kalbėjo kan. D. Jasulaitis.
Kitas dvasininkas, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros kunigas, altaristas Vytautas Gustaitis prisiminė, kad metus, J. Preikšui klebonaujant, buvo vikaru.
„Pirmiausiai tai buvo taktiškas, pareigingas, atsakingas ir kartu darbštus bei gebantis sugyventi. Tarnauti vikaru pas jį buvo labai smagu, jis nebuvo tas žmogus, kuris ieškotų už ką pabarti ar prie ko prisikabinti. Tiesa, jis mažai kalbėjo, bet buvo toks visus priimantis. O kai po metų tapo vyskupu, jis pasiliko toks pats“, – kalbėjo kan. V. Gustaitis ir papasakojo, kad net ir sovietiniais laikais J. Preikšas gebėjo rasti kalbą ir su tuometinės valdžios atstovais, kurie nepritarė vaikų katechizacijai.
Apie vyskupą J. Preikšą prisiminimais dalinosi ir Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininkas Vidas Cikana, Seimo narės Irenos Haase patarėjas, prof. Arimantas Dumčius.
„Visur teko susitikti su vyskupu, girdėti jo sielą virpinančius žodžius Įgulos bažnyčioje, Kauno arkikatedroje bazilikoje, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Į zanavykų susitikimus jis atvažiuodavo, nors ir ratukuose“, – prisiminė profesorius.
Zanavykijos istorijos tyrinėtojas Raimondas Daniliauskas Zanavykų muziejui padovanojo itin vertingą knygą – Romos mišiolą (Mišių knygą), išleistą 1928 m. ir naudotą Sintautų bažnyčioje.
Ypatinga atmosfera tą vakarą sklandė muziejuje dar ir todėl, kad daugelis apie vyskupą J. Preikšą prisiminimais dalinosi įterpdami ir linksmų istorijų. Vilniaus zanavykas, kalbininkas Arvydas Vidžiūnas pasakojo, kad su vyskupu susitiko per bendras Vidžiūnų ir Preikšų giminės vestuves.
„Pirmą kartą susitikus reikėjo bučiuoti vyskupo žiedą. Aš jau lenkiuosi, o vyskupas traukiasi... Toks esu ir nufotografuotas į vinkelį sulinkęs... Iš tų vestuvių atsimenu kelis dalykus – aišku, kad vyskupas nei vieno gero žodžio man, piršliui, nepasakė, bet kitas dalykas įstrigo – kai išgirdau jau paryčiais Birutės ir Jono kieme dainuojančius Preikšus. Nenustembu šiandien girdėdamas Ritą, Virgį dainuojančius“, – kalbėjo A.Vidžiūnas ir J. Preikšą apibūdino šiais žodžiais – „kažkas tarp kilnumo, aristokratiškumo, o kartu ramybės ir paprastumo“.
Dainavo mamai
Vyskupo J. Preikšo vadovavimas Panevėžio vyskupijai sutapo su Lietuvos Atgimimo bei Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo laikmečiu. Jam dirbant Panevėžio vyskupu, šioje vyskupijoje buvo pastatytos trys bažnyčios: Berčiūnų, Truskavos ir Pakalnių. Vyskupui J. Preikšui valdant vyskupiją buvo sudaryti sielovadiniai centrai: katechetinis, jaunimo ir šeimos, vyskupijoje įkurtas „Caritas“, K. Paltaroko katalikiška mokykla, įsikūrė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas.
„Vyskupas labai mėgo muziką, turėjo puikų balsą, visi dar ilgai prisiminsime jo gražiai dainuotą Čėzarės Biksio „Mama“, – vyskupo gyvenimo faktus priminė aktorė V. Kochanskytė.
Ši daina nuskambėjo ir prisiminimų vakare, o ją atliko jauniausias vyskupo brolis Jonas, jam pritarė vyskupo sesuo Petronėlė. Visą vakarą skambėjo ir vyskupo dukterėčios, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės Ritos Preikšaitės atliekamos dainos. Ji vyskupo artimųjų vardu negailėjo padėkos žodžių muziejininkams už šiltą, jaukų, prasmingą dėdei skirtą prisiminimų vakarą.
J. Preikšas mirė 2018m. vasario 11 d. Kauno klinikose, eidamas 92-uosius gyvenimo metus, palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
„Antkapiniame paminkle vyskupui iškaliau Kristų, tokį gyvą, žiūrintį į bažnyčią. Norėčiau, kad mumyse visuomet būtų tas gyvas, o ne miręs Kristus. Mes apie tai nuolatos kalbėdavomės su jo ekscelencija“, – sakė skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Zenonas iš Ritinių:
