Zyplių dvare rajono tautodailininkų bendruomenė prisiminė prieš dvejus metus Amžinybėn iškeliavusią savo bičiulę, tautodailininkę Eleną Ruzgienę. Šiemet minime jos 100-ąsias gimimo metines.

Į prisiminimų vakarą „Šviesioji kūrybos namų Karalienė“, skirtą tautodailininkės E. Ruzgienės 100-osioms gimimo metinėms paminėti, susirinko jos bendraminčiai, artimieji. Vakaro dalyvius E. Ruzgienė pasitinka iš nuotraukos – su šypsena. Ekrane sukasi užfiksuoti vaizdai, daugiausiai iš E. Ruzgienės dalyvavimo kasmetiniame tautodailininkų plenere „Zyplių žiogai“, o dvaro menės sienas puošia 39 tautodailininkės šiame plenere sukurti darbai.

E. Ruzgienė gimė 1921m. Šakių apskrityje, Griškabūdžio valsčiuje, tačiau kūrybinę veiklą pradėjo sulaukusi pensinio amžiaus kartu su savo vyru Valentinu Šakiuose name, kurio viena siena atsisukusi į autobusų stotį, o kita – į Šakių ežero pakrantes.
„Ankstyvas vasaros rytmetys. Sodybos vešlioje žolėje sublyksi dalgis, suboluoja moters siluetas. Tai Elenutė senolį sodą šienauja, sklypą gražina, kad jisai visais metų laikais patraukliai atrodytų, kad tvarkingumu švytėtų, kaip ir pati Elenutė. Šaligatviu nukaukši praeiviai, vienas pasilabina, vardu šūktelėjęs kiemo šeimininkę, kitas stabteli ir trumpai ko pasiteirauja, dar kitas ilgėliau užtrunka, palabinęs, pakalbinęs vidun įsiprašo paveikslų pasižiūrėti, pasidžiaugti“, – prieš penkerius metus užrašytas mintis skaitė tautodailininkė Rita Mockeliūnienė.

Prisiminimų vakare dalyvavusi E. Ruzgienės dukra Laima Čikotienė trumpam sugrąžino į mamos vaikystę. Anot dukros, mamos vaikystė nebuvo saldžiausia, nes anksti neteko savo mamos.

„Mama labai norėjo mokytis, bet jos tėtis leido tik į tris ar keturias klases. Jos išprusimas atėjo iš paprasto jos gyvenimo. Juk buvo paprasta kaimo mergaitė, pati pramokusi, prasilavinusi, ji skaitė knygas, važiuojant į Palangą pasakodavo mums apie Birutę, Kęstutį. Juodu abudu su tėte labai mėgo eiti į kiną Šakiuose ir mane vesdavosi“, – prisiminimais dalinosi dukra.

Elena su vyru Valentinu susipažino Paluobiuose, o į Šakius atsikraustė 1949 metais. Dukra pasakojo, kuomet tėvukas fotografuodavo išvykęs į laidotuves, mama klientus fotografuodavo namuose.

„O dar tada buvo mada spalvotos nuotraukos, tai mama ima ir portretuką su dažais nuspalvina“, – prisimena Laima sakydama, kad namai buvo pilni ir mamos rankdarbių, kad abudu su tėveliu rasdavo laiko pakeliauti, tik vienos svajonės – aplankyti Drezdeną – nepavyko jiems įgyvendinti.

Anot dukros, nors mama pati negalėjo mokytis, nuolat tą daryti ragino ją ir brolį Algimantą.

„Kai mamutė ir tėtukas išėjo į pensiją, jie abudu patraukė į „Dailių“. Mamai, ypač po tėtuko mirties, „Dailius“ buvo tarsi kažkoks likimas, išsigelbėjimas, ji ten turėjo nuostabius draugus“, – kalbėjo dukra.

Šiandien tikriausiai nesutiktume Zanavykijos sostinės gyventojo, kuris nepažinotų E. Ruzgienės – Šakių miesto garbės pilietės, dukart apdovanotos „Aitvaru“, daugelio respublikinių parodų ir konkursų laureatės, Lidijos Meškaitytės, „Aukso vainiko“ ir Adomo Varno premijos savininkės. Tokių nuopelnų puokštę vargiai ar kas kitas sugebėtų taip kukliai pakelti, nešti nesipuikuojant, nesididžiuojant, nesitikint liaupsių, nelaukiant pagyrų. Elenutė, tautodailininkai kitaip jos ir nevadino, labiausiai mylima ir laukiama buvo „Dailiuje“.

„Atvažiuoja ji į vasaros plenerą „Zyplių žiogai“ su dažų lagaminėliu. Įsikuria. Seniau prie ąžuolo būdavo, dabar kiemo medžių užuovėjoje ir viskas, žinau – Elenutei čia patiks: žmonės, oras, pašnekesiai. Bendryste mėgausis, atsiminimais dalinsis, sykiu taip, rodos, nepastebimai, kantriai, mažais potėpiais užpildydama drobę neužmirštuolėmis, lapuočių alėja, pievų lopinėliu. Anksčiau pasisėdėjimai ar vakarojimai dvare prie laužo neapsieidavo dar ir be Elenutės gitaros. Ne bet kokios, o septyniastygės“, – prisiminimais dalinosi tautodailininkė R. Mockeliūnienė.

Per daugiau nei 30 kūrybos metų E. Ruzgienė yra nutapiusi per tūkstantį paveikslų. Jos paveikslai puošia ne vieną liaudies meno galeriją, muziejų, daugybė jų išdovanota, parduota, išsivežiota net po užsienį.

Pasižvalgius po Lukšių kultūros darbuotojų surengtą E. Ruzgienės darbų parodą, apima nuotaika, tarsi būtumei atsidūręs kaime ar Šakių mieste, bet daugiausiai jos darbuose atsikartoja Zyplių dvaras ir jo gamta.

Apie E. Ruzgienės gyvenimą ir kūrybą kalbėjusi ilgametė savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Augenija Julė Kasparevičienė pasidalino savo pastebėjimu: kuomet Šakiuose matydavo du šviesuolius – Joną Augustaitį ir Eleną Ruzgienę – jausdavo ramumą, tikrumą.

„Užeini pas ją, visuomet pakviečia į palėpę apžiūrėti darbų, pašnekam apie Valentiną, kurį tėveliu vadindavo. Pasidalinam mieste nutikusiais gerumais, bet ne apšnekom... Aš tokią ją prisimenu. O šiandien žiūrint iš šalies, smagu dūšioje, kad Ruzgių namuose gyva, pilna jaunimo, vaikų. Kad netušti namai stovi. Aš manau, kad Elytė Šakių žmonėse išliks, kaip tas Šakių baltasis simbolis...“ – kalbėjo A. J. Kasparevičienė, o jos kolegė Aurelija Papievienė dar pridūrė, kad apie E. Ruzgienės kūrybą geriausiai kalba gauti įvertinimai.

Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininko Vido Cikanos pastebėjimu, E. Ruzgienė buvo tas žmogus, kurį visi mylėjo.

„Ji gražiai bendravo su tautodailininkais Kudirkais, o paskutiniais metais ir kiti tautodailininkai ją paveždavo ar tai į konkursus, ar į plenerą į Zyplius. Elena neturėjo jokių kaprizų, pasiduodavo netgi jaunatviškom, kartais kvailom mūsų avantiūrom. O gražiausia, manau, Ruzgių  gyvenime buvo nuoširdus rūpinimasis vienas kitu“, – prisiminė V. Cikana.

„Elenutės namai visuomet kvepėdavo knygomis, kurias ji neša iš bibliotekos ir skaito. Ramybe, nes nepriima į savo sielą jokio pykčio <...> Bet už viską labiausiai jos namai kvepia dažais ir drobėmis. Jos namai pilnut pilnutėliai kūrybos kvapo ir Elenutės esybės – ramios, kuklios, paprastos, santūrios, linksmos, taupios bereikšmiams žodžiams šviesiosios Elenutės“, – kalbėjo R. Mockeliūnienė.