Beveik šešerius metus po įvairias šalies bažnyčias keliaujanti kraštiečio tapytojo Mindaugo Pauliuko evangelizacinė tapybos darbų paroda „Marija – Rožinio Karalienė“ neaplenkė ir Sudargo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Po šv. Mišių apie darbus kalbėjo, tikėjimo tiesomis bei liudijimais dalijosi ir pats autorius.

Anot menininko, Sudargas yra 23-ioji vieta, kur eksponuojama ši paroda. Ir darbai išties skiriasi nuo anksčiau matytų M. Pauliuko paveikslų, mat šių darbų tikslas buvo malda ir noras Evangelijos tiesas pateikti moderniau, drąsesniais potėpiais. Išties, bent jau šių eilučių autorė dailininką pažino iš naujo, visiškai kitokiame, nei anksčiau pažinotame amplua.

M. Pauliukas susitikimą pradėjo nuo prisipažinimo, kad yra tikras sovietmečio vaikas, kuris apie tikėjimą, Dievą iki Nepriklausomybės atkūrimo nieko dorai nežinojęs, išskyrus neigiamus dalykus, kurių mokė sovietinė mokykla. Tikėjimas jam atėjo maždaug su Sausio 13-osios įvykiais. Tačiau čia pat atvirauja, kad tikėjimas – tai kelionė. Su pakilimais, nuopuoliais, maldos atsivėrimais ir sunkiais išbandymais. Nepatyrę sunkios nuodėmės, sako menininkas, dažniausiai ir Dievą neypatingai mylim. Nuopuolių būta ir jo gyvenime, sako patyręs ir populiariąją ligą – alkoholizmą. Vėliau aplinkybės susiklostė, kad teko pabuvoti Medžigorijoje, o grįžus iš ten atėjo suvokimas, kad gali ir melstis, ir tapyti.

Darbus, kuriuose Evangelijos tiesos bei savęs paieškos, menininkas pradėjo tapyti 2008 m. ir tada net neįsivaizdavo, kad su savo paveikslais važinės po bažnyčias, liudys tikėjimą. Sudarge surengta paroda buvo 23-ioji. G. Martinaitienės nuotr.

„Čia man buvo vidinės paieškos. Atradau rožinį. Į kiekvieną potėpį įmeldžiau, įmeldžiau... Kai kurie paveikslai turi ne vieną sluoksnį, vienaip kaitaliojosi, kitaip“, – apie darbus pasakoja M. Pauliukas.

Jis sako pirmuosius paveikslus, kurių iš viso yra 20 ir kuriuose Evangelijos tiesos, pradėjo tapyti 2008m. Sako galvojęs, kad užtruks kokį pusmetį, bet paskutinius du nutapė 2014–2015 m.

„Ne taip paprasta iš širdies padaryt“, – atvirauja menininkas ir pripažįsta neįsivaizdavęs, kad su savo darbais kažkur važiuos, liudys tikėjimo tiesas.

„Matyt, Marija man buvo užsakiusi šį rožinį“, – svarsto M. Pauliukas, kurio gyvenimo keliai susipynė su Marijos mokykla, Šventosios Šeimos bendruomene, kurios paskatintas nuo 2016-ųjų, kada surengta pirmoji paroda, ir ėmė važinėti po bažnyčias, liudyti apie rožinį.

„Yra daug kitokių maldos būdų. Kodėl rožinis mano gyvenime? Tai išsigelbėjimo malda. Tiesiai šviesiai pasakysiu – kai buvau priklausomybėj labai giliai, kai galvojau, kad Dievas įžeistas ir man sunku pas jį grįžti, ką aš dariau? Ėmiau karoliukus ir per Mariją, per Motiną ėmiau kalbėti. Per ją man buvo paprasčiau“, – atvirauja dailininkas ir sako, kad Marija yra ypatingame artume su Dievu ir ji turi raktelį nuo to sandėliuko, iš kurio gali paimti ir duoti tai, ko mes prašome.

„Prie jos kojų dėkite maldas. Patikėkite, išgirs, nuneš, kur reikia“, – Sudargo bažnyčioje po Mišių kalbėjo darbų autorius, išsamiai apibūdindamas ir kiekvieną darbą, drąsius potėpius, gana sodrų paveikslų koloritą.

Visgi meldžiantis, sako jis, reikia ne bukai atkalti, bet pagalvoti, apie ką meldžiamės, ir pataria, kam išties sunku, prašyti Šventosios Dvasios, kad duotų dieviškosios būties patyrimą. Tai, anot M. Pauliuko, dvasios krikštas.

Jis pats teigia rožinį kalbantis kiekvieną dieną, kartais tik vieną dalį, kartas dvi. Kartais, stokodamas laiko, tai daro ir vairuodamas. Meldžiasi tiek už savo nuodėmes, tiek už giminių. Maldas kalba už visuomenę, valdžią, bažnyčią. Europa, sako menininkas, praradusi Jėzų, Mariją, pasaulis gana stipriai sujauktas, tad ragina prisiminti Evangeliją, atrasti rožinį.

Tikintieji Sudargo bažnytėlėje įdėmiai klausėsi menininko pasakojimų, o šis vis kartojo, kad dieviška būtis, dvasinė duona tikrai tikra.

„Jums tai sako žmogus, kuris galvojo, kad nepakils iš savo priklausomybių“, – tikino M. Pauliukas, po kurio liudijimų dažnas iš bažnyčios ėjo džiaugdamasis, kaip įdomu buvo...

Aptarnaujantis ir Sudargą Kaimelio parapijos klebonas Zenonas Stepanauskas menininko taip pat klausėsi su ypatingu dėmesiu ir džiaugėsi, kad M. Pauliukas liudija geriau nei dažnas kunigas. Belieka išgirsti.