Laisvės gynėjų diena: ką prisimena skirtingų kartų žmonės?

simokaitis r
Rimantas Simokaitis kaip šiandien mena tuometinius įvykius ir sako, jog atmintin įsirėžė vienybės, tikėjimo šviesia ateitimi jausmas. Tik tuomet jauni vyrai manė, kad patys negalės džiaugtis laisve, nes bus nužudyti... „Draugo“ archyvo nuotr.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Tai buvo nelygių jėgų karas, kurį mes, lietuviai, prieš 31-erius metus laimėjome. Išlaukėme, iškentėme, išdainavome, išjautėme savo laisvę. Vakar tradiciškai Laisvės gynėjų diena buvo minėta daugelyje rajono vietų, bet apie tai kitąkart. Šįkart į Sausio 13-osios įvykius žvilgtelkime tuomet dalyvavusio šaulio, taip pat 1991 m. gimusios moters ar būtent šią dieną savo gimtadienį švenčiančios šakietės akimis. Ką jiems visiems reiškia ši diena?

Pradėkime nuo šaulio Rimanto Simokaičio, kuris apie įvykius žino ne iš istorijos vadovėlių, o buvo vienas iš daugelio šakiečių, stovėjusių prie televizijos bokšto, gynusių Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

R. Simokaitis prisimena, kai su nemaža grupe šakiečių teko būti Seimo rūmų viduje ir jie suprato, kad kita agresorių ataka bus nukreipta būtent čia ir šansų išgyventi praktiškai nebus. Tad su kitu šakiečiu tiesiog dalijosi mintimis, kaip norėtų numirti.
„Buvo paprastas noras, kad nužudytų iš karto, kad nepradėtų daužyti automatų buožėm, spardyti. Paprasčiausiai nužudo – be kančios. Baimės nebuvo. Nepamenu. Gal nusivylimas, kad buvome pakankamai jauni“, – prisiminimais dalijasi R. Simokaitis.

Jis jau tuomet neabejojo, kad Lietuva bus laisva, tik apgailestavo, kad jiems to neteks pamatyti. Laimė, išėjo kitaip. Ne tik R. Simokaitis, bet ir daugelis kitų, stojusių už laisvę, gyvena nepriklausomoje šalyje. Tuometinių įvykių dalyvis prisimena ir dar vieną asmeninį išgyvenimą. Kad būtų palaikomas ryšys su namais, jiems buvo leidžiama paskambinti laidiniu telefonu. Po kruvinųjų įvykių naktį R. Simokaitis nusprendė to nedaryti manydamas, kad tėvai tiesiog miega. Visgi nerimui nelėgstant, paryčiais surinko namų telefono numerį.

„Atsiliepė mama. Aišku, su emocijomis. Sako, aš iš lauko, su naktiniais visą naktį pravaikščiojau – tavo laidotuves planavau. Ar ji išskirtinė mama? Man taip, kadangi mano. Bet, manau, buvo tūkstančiai tokių mamų, kurios „laidojo“ mus toj nelygioj kovoj“, – jautriais išgyvenimais dalijasi R. Simokaitis.

Tad į klausimą, kaip vertina pasisakymus, kad esą ne už tokią Lietuvą tuomet kovota, jis sako: „Gal nuskambės radikaliai, bet Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip gyvena šiandien.“ Ir mena partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimus apie partizaniškas Kūčias, kai partizanai naktį leido įsikasę šiauduose, kurių buvo tiek mažai, kad negalėjo nuo šalčio apsaugoti, o į gimtąsias pirkias, kur už sūnus meldėsi motinos, skrido tik jų mintys.

„Ir mąstau apie šiuos laikus, šiandienos valgiais nukrautą Kūčių stalą ir užduodu sau klausimą, ar galėčiau taip, kaip galėjo jie?“ – svarsto pašnekovas ir mano, jog pirmiau ne į Vakarų Europą reikėtų lygiuotis, kur kai kurios šalys nepriklausomos šimtmečiais, bet ragina dirstelti į priklausiusias Sovietų Sąjungai.

„Mes pirmieji išėjom iš to kalėjimo. Ir dabar reikia tik kantrybės, nes gyvename išties gerai“, – mintimis dalijasi R. Simokaitis.

O kaip Sausio 13-osios įvykius vertina jų bendraamžė, iš Lukšių kilusi, o dabar Šakiuose gyvenanti Dovilė Jakštytė? Moteris atvira: pirmiausiai apie Sausio 13-osios įvykius ji sužinojo iš šeimos, vėliau prie šių įvykių suvokimo prisidėjo mokykla.

„Tai mes, mūsų istorija, mūsų šaknys“, – sako ji ir priduria, kad vartant knygas, žiūrint dokumentiką nuo vaizdų šiurpsta oda.

Užtat ji džiaugiasi, kad mes kaip niekad turime neribotas galimybes, galime pažinti tolimus kraštus ir gyvename laisvoje, nepriklausomoje valstybėje.

Štai šakietė Kristina Dovydaitienė būtent Laisvės gynėjų dieną švenčia savo gimtadienį, tad teiraujuosi, kaip ji vertina Sausio 13-ąją. Moteris patikina, kad nesureikšmina savo gimtadienių, nors tenka išgirsti replikų – oi, kokią dieną gimei... Tiesiog diena kaip diena – sako pašnekovė. Užtat, nors jai 1991-aisiais sausio 13-ąją suėjo tik aštuoneri, puikiai prisimena tuos įvykius.

„Labai gerai atsimenu. Mes gyvenome tame name priešais paštą ir mūsų langai buvo į tą pusę, kur rinkosi tą naktį žmonės važiuoti į Vilnių. Žinau, prabudau, toks šurmulys, burzgia, mašinų šviesos, o gatvėj žibintų šviesos tokios rausvos, lyg degtų. Supratau, kad kažkas vyksta. Buvo baisu, nes aš apskritai, kaip vaikas, labai karo bijojau. Ir filmukus visiškai kitokius pradėjo rodyt. Paskui ką dar prisimenu, kad mokykloj ant Gedimino bokšto reikėjo piešti jau kitokias vėliavas“, – labiausiai į atmintį įsirėžusiais atsiminimais dalijasi K. Dovydaitienė.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Antra olimpiada be Lietuvos krepšinio rinktinės. Kaip vertinate?

klausimelis 07 12Edmundas iš Šakių:

Visi lietuviai krepšinį žiūri, tai ir aš stebėjau, bet įspūdžiai labai blogi, nuotaikos liūdnos. Neįsivaizduoju, kodėl yra taip, kaip yra, bet kaltinti žaidėjų neskubu. Anksčiau parsiveždavo medalius, dabar be nieko liekame – pagal mane paruošime spragos atsiranda. Kaip bebūtų, nors Lietuva ir nepateko, Olimpines žaidynes vis tiek žiūrėsiu. 

klausimelis 07 12 2

Nerijus iš Gelgaudiškio:

Olimpinio atrankos turnyro nežiūrėjau, neturėjau laiko, bet šiaip situacija seku. Liūdna, kad negavo kelialapio į Olimpines žaidynes. Jau antrąjį kartą nepatenkame, sunku vertinti, kas čia atsitiko, kokios to priežastys. Pats kadaise žaidžiau, bet mėgėjiškai, mokyklos laikais. Nors dabar ir nebežaidžiu, bet krepšinis man vis tiek yra numeris vienas – ne be reikalo vadinamas antra religija.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.