Audronė Vorevičienė sako, kad pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai – gamta, augalai. Ji atvira: „Kai užsiimu kūryba, dingstu.“ D. Pavalkio nuotr.
Meninę gyslelę Audronė Vorevičienė mano paveldėjusi iš mamos. Jos senelis buvo kryždirbys, auksinių rankų meistras, mama taip pat buvo meniška, svajojo stoti į Dailės institutą ir net baigusi psichologijos studijas įsidarbino Dailės kombinate. Čia dirbo su oda, atrado savo autorinę techniką. Audronė pamėgo piešti nuo vaikystės, mokėsi Dailės mokykloje, tačiau ją baigti sutrukdė atsiradusi aistra pramoginiams šokiams. Kurį laiką mokėsi šokio pas Jūratę ir Česlovą Norvaišas, tačiau baigusi vidurinę mokyklą 1980m. vis dėlto bandė stoti į Vilniaus dailės institutą. Nepavyko, nes konkursas buvo milžiniškas, priimdavo šešis, o stojančiųjų būdavo apie 200.
„Tada labai nusivyliau, man ta žinia buvo kaip trečias pasaulinis karas, o dabar taip džiaugiuosi – gyvenimas mane suvedė su Algimantu“, – pasakoja A. Vorevičienė.
Juk su būsimu vyru ji susipažino įstojusi į Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultetą, per pirmakursių krikštynas. Algimantas tuo metu čia studijavo penktame kurse. 1983 m. du menininkai sukūrė šeimą.
Jubiliejų švenčianti Audronė Vorevičienė sako, jog yra laimingas žmogus, džiaugiasi darniais santykiais su vyru ir vienas kito palaikymu. V. Venslovaičio nuotr.
Audronei baigus studijas, jau trijų asmenų šeimai reikėjo dairytis darbo ir gyvenamosios vietos. Labiau viliojo vaizdingos gyvenvietės – Kulautuva, Rumšiškės, tačiau Šakiuose buvo pasiūlyta ir darbo vieta vidurinėje mokykloje, ir gyvenamojo būsto pasirinkimas, tai ir nulėmė šeimos apsisprendimą. Nuo 1987 m. A. Vorevičienė pradėjo dirbti dailės mokytoja Šakių vidurinėje mokykloje, kuri vėliau tapo Šakių „Žiburio“ gimnazija. Čia tebedirba iki šiol. Paradoksalu, tačiau puikių ugdymo rezultatų pasiekusi A. Vorevičienė sako niekada nenorėjusi dirbti mokytoja. Iš pradžių nesisekdavo sutarti su mokiniais, reikėjo išmokti ir griežtumo, bet visada džiaugdavosi, jeigu atrasdavo gabių mokinių. Mokytoja ypač džiaugiasi pernykščių abiturientų pasiekimais: dvi mokinės, nesimokiusios jokioje meno mokykloje, tačiau ketverius metus lankiusios A. Vorevičienės akademinio piešimo būrelį gimnazijoje, gavo tokį pasiruošimą, kad įstojo į architektūros ir dizaino specialybes. Dar mokytoją džiugina, kad mokiniai myli ir renkasi dailę, kad yra puikios sąlygos dirbti, atskiri kabinetai, keramikos dirbtuvės. Kartu dirba ir vyras A. Vorevičius.
„Džiaugiamės, kad turime darbus, nes vien iš meno išgyventi nelabai išeina“, – sako Audronė.
Kaip sekasi sugyventi dviem menininkams po vienu stogu? Audronė atvira: „Mano ir tėvai labai gerai sutarė, ir seneliai buvo net vadinami Romeo ir Džuljeta Šakiuose, ir mes su Algimantu... Ta meilės linija visada buvo labai ryški.“
Šeimoje daug diskutuojama apie meną, nors abiejų kuriami meniniai darbai labai skirtingi, bet visada yra sutarimas.
„Man labai patinka, ką jis daro, o jam patinka tai, ką aš darau“, – sako A. Vorevičienė ir priduria, kad abu pirmiausiai yra kritiški savo atžvilgiu, nes „gerą darbą padaryti ir save įvertinti yra be galo sunku“. Visgi yra vienas darbas, kuris pačiai menininkei atrodo labiausiai pavykęs ir kompozicijos, ir spalviniu požiūriu. Jis sukurtas per vieną iš plenerų.
Menininkė, kūrusi gobelenus, išbandžiusi batikos techniką, tapanti ant šilko, medvilnės, odos, kurianti piešinius, iliustravusi jau 10 knygų, prasitaria, kad yra suabejojusi dėl savo kūrybos. Kas čia tokio ypatingo – gėlytes piešti?
„Gal ir galėčiau kitaip tapyti, bet negi turiu sau meluoti? Aš tokia esu – moteriška, man labai patinka visi moteriški darbai: ir kambarius tvarkyti, ir valgyti daryti...“ – pasakoja Audronė ir prasitaria labai mėgstanti kepti pyragus, tortus, vien per karantiną įtampai sumažinti išbandžiusi kokius aštuonis naujus receptus. Moteris turi ir savo firminį tortą, kurį vadina pagaliniu, mat jis gaminamas iš plikytos tešlos lazdelių. Tokia veikla padeda atsipalaiduoti po įtempto darbo, nusiraminti. Bet didžiausias džiaugsmas yra tikroji kūryba.
Pagrindinis menininkės įkvėpimo šaltinis – gamta, ypač augalai. Mažyčius gėlių žiedelius A. Vorevičienė tyrinėja ir per didinamąjį stiklą, jai svarbu, kaip kiekvienas lapelis užsilenkęs, kaip jie vienas kito atžvilgiu išsidėstę. Ir nupiešia dažniausiai išdidintą vaizdą. Smagiausia įvairias technikas išbandžiusiai menininkei tapyti ant šilko. Unikalus, pačios A. Vorevičienės atrastas būdas – tapymas ant dvigubo šilko. Moteris pasakoja atradimo istoriją: paveikslus ji tapydavo ant šiek tiek storesnio šilko, o ant visiškai plonučio piešdavo šalikėlius. Kartą baigusi darbus ant šilko paveikslo užmetė ir baigtą šalikėlį, o po kiek laiko grįžusią pačią apstulbino pamatytas netikėtas vaizdas, kuris susidarė susiliejus dviem šilko sluoksniams. Tada ilgai eksperimentavo, kol buvo rasta tinkamiausia technika. A. Vorevičienė pasakoja, kad pirmiausia nusipiešia piešinį ant popieriaus ir perpiešia jį ant plonojo, viršutinio šilko sluoksnio. Tada žvelgdama per pirmąjį sluoksnį tapo antrąjį, apatinį, derina detales, kad išgautų norimą vaizdą. Antrą kartą toks pat paveikslas jau neišeitų.
A. Vorevičienė surengė 11 personalinių parodų, dalyvavo 12 grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – Lenkijoje, Rusijoje, Sakartvele. Vasaromis kartu su vyru Algimantu dalyvauja pleneruose. 2002 m. už kūrybinę veiklą A. Vorevičienei įteiktas Šakių savivaldybės „Aitvaro“ apdovanojimas. Šiuo metu menininkės darbai eksponuojami „Grįžulo Ratų“ galerijoje, netoli Marijampolės.
„Kūrybinių planų visada bus, kiek tik sveikatos turėsim“, – apie ateitį nedaugžodžiauja Audronė. Sau norėtų palinkėti ramesnių metų. O visiems aplinkiniams – meilės.
„Aš labai myliu žmones, – sako A. Vorevičienė, – ir esu labai laimingas žmogus.“
Živilė Rinkevičienė