Vasario 21 d. minima Tarptautinė gido diena, ta proga Šakių turizmo ir verslo informacijos centras sukvietė mūsų krašto gidus į popietę – jie šįkart galėjo pabūti klausytojais, o ne visažiniais pasakotojais. Gidė Birutė Bendoraitienė pasidalino savo įžvalgomis ir papasakojo tema „Pasaulio moterys“.

Šventinį susitikimą pradėjusios Šakių turizmo ir verslo informacijos centro vadovės Daivos Palukaitienės pastebėjimu – gido darbas yra gyvenimo būdas.

„Visi Šakiai džiaugiamės, kad turime tokių žmonių, kuriems gido darbas yra gyvenimo būdas. Įgyvendintų projektų dėka rajone yra jau nemažai žmonių, kurie pasitinka turistus ir perteikia zanavykišką unorą, šnektą ir visus kitus dalykus, kuo esame išskirtiniai“, – sakė D. Palukaitienė.

Popietėje dalyvavusiems gidams už kūrybingą turizmo objektų pristatymą, ji kartu su turizmo vadybininke Vaida Zimnickiene įteikė kelionių maršrutų paruoštukus.

Na, o gido dienos šventės svarbiausiu akcentu tapo ir visiems neišdildomų įspūdžių paliko centro vadybininkė, gidė B. Bendoraitienė, pakvietusi valandai pasižvalgyti po pasaulio moterų puošimosi tradicijas ir ne tik. Pradėjusi pasakojimą apie Azijos moteris tikino, kad čia moterų grožis slypi rankose, kojose ir ant kaklo.

„Tikriausiai girdėjote apie kinų pėdų rišimo tradiciją  – „Lotoso pėdutes“. Senovės Kinijoje mergaitėms pėdas buvo pradėta tvarstyti nuo 4–5-erių metų, mama pirmiausiai sulaužo pirščiukus, po to pėdą, ir subintuoja pirščiukus prie kulniuko <...>. Už delną ne didesnės moterų pėdos buvo laikomos itin seksualiomis, be to, tai buvo būdas užtikrinti, kad moteris nepabėgs, nes skausmas buvo per didelis ir sekinantis“, – pasakojo Birutė pridurdama, kad mirtingumas nuo tokios, jos žodžiais, egzekucijos, siekdavo apie 10 proc., ši tradicija bebaigianti išnykti.

O štai Birmos ir Tailando teritorijose įsikūrusios Padaung genties moterų kaklai nuo gimimo yra apvyniojami vis daugiau metalinių lankų, moterys vadinamos ilgakaklėmis arba moterimis-žirafomis.

Pasak Birutės, seniau buvo laikomasi griežto reglamento: kaklą buvo galima puošti tik mergaitėms, gimusioms trečiadienį per pilnatį.

 „Žiedų negalima nuimti, nes kaklo raumenys atpranta laikyti galvą ir žmogaus galva tiesiog nulūžtų“, – pasakojo B. Bendoraitienė.

Rodydama Papua Naujosios Gvinėjos Mendi genties moters nuotrauką Birutė pasakojo, kad šios genties moterys, praradusios vyrą, gedi veidą ir kūną padengdamos moliu, sakė, kad apie šią tradiciją norėtų ir pati rasti daugiau informacijos.

Kaip papročiai priverčia sudarkyti kūną, byloja ir ausų ištempimas, kūno randavimas, ši tradicija būdinga gentims, gyvenančioms Afrikoje. Nuo randavimo mirtingumas dar didesnis – 30 proc. Pasak B. Bendoraitienės, randavimo būdai įvairūs: rašalo įtrynimas, odos šalinimas, įpakavimas, kuomet įpakuojama gyvulių mėšlo, baltojo molio arba artimųjų mirusių žmonių pelenų, kurie įauga į odą, taip visą gyvenimą likdami gyvojo kūne. Randavimu pažymimi svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai, sielvartas, džiaugsmas.

Klausydamas apie vis dar islamą išpažįstančiose šalyse, Afrikos gentyse praktikuojamą mergaičių apipjaustymą, supranti šio ritualo žiaurumą. B. Bendoraitienė papasakojo vienos lietuvės istoriją, kai somaliečio šeima apipjaustė dviem mažametėms jos dukroms lyties organus.

Lūpos lėkštė yra dar viena kūno deformacijos forma. Etiopijos genties moterys lūpas dekoruoja keliolikos centimetrų skersmens lėkštėmis. Apvalūs mediniai arba moliniai diskai  įdedami į prapjautą apatinę arba viršutinę lūpą ir ją ištempia.

„Štai Mursi genties moteriškės lūpose nešioja bliūdelius, kad velnias pro burną neįlįstų“, – pasakojo Birutė.

Ne mažiau stebina ir viena iš didesnių Etiopijoje gyvenančių genčių Hameriai, kur vyksta moterų lupimo rykštėmis ceremonija, kitos genties moterys šukuosenas formuoja iš molio, gyvūnų riebalų ir kitų priedų. Viena rečiausiai lankomų Afrikos genčių yra Pietų Sudane: čia gyvenantys iki dantų ginkluoti Mundari genties vyrai yra nužudę ne po vieną žmogų. Jie yra klajokliai, todėl apie gyvulius sukasi visas jų gyvenimas: net rytinis dušas būna po gyvulių šlapimu. O berniukų darbas būna ir oro pūtimas į karvių užpakalius. Mundari genties žmonės iki šiol dar tiki, kad taip stimuliuojama karvė duos daugiau pieno...

Iš gidės Birutės sužinojome, kuo skiriasi čadra, burka ir kiti musulmoniški galvos apdangalai, o papasakota istorija apie suluošintą afganę Aišą, kuri pabėgo iš savo vyro namų, kai jis nupjovė jai nosį, privertė susimąstyti.

Susitikimą B. Bendoraitienė užbaigė pozityvesne gaida – pasakojo apie Mosuo genties moteris. Tai vienintelė iki šiol gyvuojanti matriarchatinė gentis Kinijoje, kur šeimos galva moteris – jai priklauso šeimos žemė, ūkis ir jo pajamos, gyvuliai, vaikai, visų šeimos narių uždirbami pinigai. Ji skirsto darbus, jos sprendimams paklūsta visi be išimties šeimos nariai.

„Manau, mūsų lietuvių ir pademonstruotų moterų laimės indeksas yra skirtingas...“ – susitikimą užbaigė B. Bendoraitienė.