Kai motinystės stebukle susilieja visiškas pasiaukojimas ir savęs atidavimas

jankauskiene zita
Prezidento apdovanojimu pagerbta Zita Jankauskienė dėkojo už išskirtinį dėmesį ir įvertinimą. Šalies vadovas palinkėjo stiprios sveikatos, vilties, jį sujaudino lekėtiškės atsidavimas, pasiaukojimas, auginant neįgalią dukrą. LR Prezidento kanceliarija/R. Dačkaus  nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Prezidentas Gitanas Nausėda Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 45 mamas ir globėjas. Toks garbingas apdovanojimas skirtas ir lekėtiškei Zitai Jankauskienei, užauginusiai tris vaikus, didžiausią dėmesį skiriančiai savo neįgalios dukros Justinos lavinimui, priežiūrai, slaugai ir gydymui.

Gegužės 4 d. lekėtiškė Z. Jankauskienė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už nuopelnus motinystei ir globai. Apdovanojimą įteikė LR Prezidentas G. Nausėda. Su Zita kalbamės Motinos dienos išvakarėse jos jaukiuose namuose Lekėčiuose. Šiuo metu čia Z. Jankauskienė gyvena su vyru Viktoru bei jaunėle dukra Justina, kuri drąsiai tiesia ranką pasisveikinimui, smalsiai apžiūrinėja fotoaparatą, kol galiausiai įsitaiso greta tėtės, leidžia mamai pabendrauti su mumis. Apie Justiną sukosi ir didžioji pokalbio dalis. Z. Jankauskienė pokalbio pradžioje prasitarė, kad dar kovą dukra Justina susirgo plaučių uždegimu, tad kasdien ir po kelis kartus prireikia deguonies aparato, pastaruoju metu rūpintis ir skirti dėmesio dukrai reikia itin daug.

„Kai sužinojau, kad man paskyrė tą apdovanojimą, pagalvojau – nei aš čia nusipelnius, nei ką. Visos mamos, auginančios neįgalius vaikus, yra vertos apdovanojimo. Bet labai sujaudino teikiant apdovanojimą Prezidento man pasakyti žodžiai, kad jis su žmona, perskaitę informaciją apie mūsų šeimą, taip pat labai susijaudino. Palinkėjo man stiprybės, vilties. Tuomet ir pagalvojau: mamos užaugina po aštuonis ar daugiau vaikų, išties atiduoda labai daug savęs, tačiau aš jau 34-eri metai Justiną auginu tarsi mažą vaiką... Jos praktiškai vienos nepaliksi, būna tokių momentų, kad malkų neišeisi atsinešti... Gimus Justinai, mūsų šeimos gyvenimas pasisuko visiškai kita kryptimi, kardinaliai pasikeitė, kai kurios gyvenimiškos vertybės įgavo visiškai kitą prasmę, – neslėpė emocijų Z. Jankauskienė. – Aišku, padeda visa šeima. Būdavo, sūnus Ignas užsisodina sesutę Justiną ant dviračio ir važiuoja per miestelį, kad ši nusiramintų ir nepyktų.“

Moteris padėkos žodžių negailėjo tuometinės darželio-mokyklos „Berželis“ kolektyvui, ypač auklėtojams Ritai Petkūnienei ir Valentinai Antanaitienei, šią įstaigą aštuonerius metus lankė ir neįgali dukra Justina. Z. Jankauskienė visgi pripažino, kad dukros negalia neapribojo gyvenimo, anksčiau su dukra yra nemažai keliavusi po Lietuvą, pati Zita dalyvauja ir miestelio organizuojamuose renginiuose, įsitraukia į bendruomenės iniciatyvas.

jankauskai
Garbingo apdovanojimo ir Motinos dienos proga lekėtiškės Zitos Jankauskienės šeima sveikino ir dėkojo mamai, žmonai, močiutei, kad jos dėka šeimos tarpusavio santykiai stiprūs, darnūs, nuoširdūs. Asmeninio archyvo  nuotr.

Z. Jankauskienė džiaugiasi užaugintais kitais dviem vaikais: dukra Vita, šiuo metu dirbančia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre, bei žemės ūkio srityje dirbančiu sūnumi Ignu. Moteris turi keturias anūkes ir vieną anūką, kurie auga nuoširdūs, draugiški, o kartu ir žingeidūs, dažnai lanko senelius Zitą ir Viktorą ir bendrauja su teta Justina, žaidžia kompiuterinius žaidimus.

„Mėgstam su šeima paplaukioti po Lietuvos ežerus, vandens telkinius. Be abejo, pasivaikščioti po greta namų augantį mišką. Kuomet atvažiuoja anūkės, kartu gaminam koldūnus, virtų bulvių cepelinų. Prisikraunam šaldiklį. Jos parsiveža namo, sako po to man: kaip gerai, močiute, pareini iš mokyklos ir greitai pietus išsiverdi“, – pasakoja lekėtiškė.

Z. Jankauskienė yra kilusi nuo Jurbarko krašto, vėliau įgijo virėjos specialybę, o savo gyvenimo meilę Viktorą sutiko Kaune, kuris studijavo elektrifikaciją.

„Manau, labai gerą specialybę pasirinkau, nes ir dabar dirbu kiekvieną dieną pagal specialybę namuose – gaminu valgyti“, – šypsosi pašnekovė.

Kad Zita puiki šeimininkė, pagyrų sutuoktinei negaili ir Viktoras bei išduoda, kad paskutiniu metu Zita pradėjo kepti egles, anksčiau giedojo bažnyčios chore.

Pašnekovė pasineria į prisiminimus: anot Z. Jankauskienės, gyvendami uošvijoje Lukšiuose, ūkininkavo, kad galėtų daugiau kartu būti su vaikais, su vaikais nemažai darbuodavosi ūkyje.

„Kai Justė mažytė buvo, sirgdavo dažnai plaučių uždegimu, tai pirkom ožką ir dukra gerdavo pieną. Dar ir dabar perkam ožkos pieną, dukrytė litrą per dieną išgeria to pienuko“, – sako lekėtiškė.

Z. Jankauskienė atvirauja ir sako, kad sūnui Ignui buvo vos metai, o gimus neįgaliai sesutei Justinai, kol ši buvo maža, nemažai laiko praleisdavo ligoninėse, sanatorijose. Anuomet važinėdavo per savaitę po du kartus į Rygą pas gydytojus.

„Daugiausiai vyro mama vaikus dabodavo, būdavo visaip – ir kaimynai žiūrėdavo. Ignui, aišku, labai trūkdavo mamos...“ – svarsto šiandien Z. Jankauskienė.

Kiek kategoriškiau kalba V. Jankauskas sakydamas, kad vyresni vaikai buvo gana savarankiški, stengėsi gyvenime pasiekti kažko daugiau.

Beveik viso pokalbio metu nuo pašnekovės lūpų nedingsta šypsena, tad teiraujamės, kas įkvepia sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

„Tikriausiai atrodys juokingai: noras valgyti ir miegoti. Jau kai taip blogai būna, tai daugiau nieko nenoriu – tik valgyti ir miegoti, – atvirauja lekėtiškė. – Gulėjom su Justina Santariškėse, jai buvo pusantrų metų, operavo širdelę... Vaikų būdavo pilnos palatos. Tai jei gaudavai čiužinuką pasitiesti, būdavo Amerika. Kauno klinikose būdavo, kad susirinkdavai keturias taburetes iš visos palatos, susistatai ir miegi.“

Šiandien Z. Jankauskienė tvirtina, kad Valstybė adekvačiai rūpinasi savo silpniausiais. O pasiteiravus, ar moteris šiandien turi kažkokių svajonių, prieš tai padėkoja savo sutuoktiniui, kuris tvirtina, kad šiandien jie visko turi.

„Jis leido man nuvykti ir į Ispaniją, aplankyti Angliją, tik paskutinės suplanuotos kelionės nepavyko dėl pandemijos, sušlubavus vyro sveikatai. Klausiat apie mano sveikatą? Aš neturiu kada sirgti... Reikia eiti ir eiti. Ypač šiuo metu, pablogėjus Justinos sveikatai, kai daugiau bemiegių naktų ir rūpesčio kupinų dienų atsirado, – sako Z. Jankauskienė. – Ačiū vaikams, anūkams, kurie surengė šio garbingo apdovanojimo ir Mamos dienos proga gražią šventę.“

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate šios kadencijos Vyriausybę?

klausimelis 06 18Alvydas iš Šakių:

Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Manau, kad tiesiog reikia leisti dirbti. Kalbant apie Navickienę, keista situacija, ką veikė tarnybos anksčiau, bet, tiesą pasakius, truputį gaila. Galėjo pabaigti kadenciją, kas čia beliko. Negerai, kad vis dar neturim švietimo ministro, kad žemės ūkio ministras pakeistas nebuvo. Bet yra ir gerų dalykų – labai aktyvus krašto apsaugos ministras. Ir pati ministrė pirmininkė – nematau žmogaus, kuris ją galėtų pakeisti. 

klausimelis 06 18 2

Ričardas iš Bliuviškių:

Nu va čia tai politika! Nepasitikiu nė trupučio. Dvi atsistatydino, kodėl vis dar Šimonytė ten? Ji tiek visko prižadėjusi, nieko neišpildo, o ir šiaip, mano manymu, situacija prasta, skandalai labai negražiai atrodo. Anksčiau dar truputį normalesnės buvo Vyriausybės, bet kai konservatoriai... Nelabai net ir seku, ką jie ten daro, per radiją nebent nugirstu, kaip, pavyzdžiui, apie Navickienės atsistatydinimą. Blogai.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.