Praėjusį šeštadienį Gelgaudiškio dvare iki vėlyvo vakaro netilo muzika, po menes sukiojosi išsipusčiusios damos. Čia rinkosi žmonės, kuriems rūpi istorija ir dvarų kultūra. Vyko tradicinė, jau 20-tą kartą organizuojama Dvaro diena, skirta draugystei su kitais dvarais. Jos pabaigai paliktas sensacingas pranešimas, kurio metu atskleistos naujos detalės Gelgaudiškio dvaro istorijoje.

Fotografė Iveta Bajorinaitė, pristatydama nespalvotų fotografijų parodą „Iškilieji dvarai“, pakvietė pajausti to laikmečio dvasią, kai Žeimių, Vaitkuškio, Lyduokių ir Veprių dvaruose gyveno ir kūrė grafai Kosakovskiai.

Sugrįžti į praeitį padėjo kvapai ir stereoskopinės fotografijos, kurias labai mėgo ano meto dvarininkai, didele prabanga laikę 3D akinius. Į Dvaro dieną fotografė atvežė Vaitkuškio dvaro savininko atrinktus kvapus, kuriais tame laikmetyje, tikėtina, galėjo kvėpintis damos. Nuskenavus ant kvapų buteliukų esančius brūkšninius kodus, buvo galima sužinoti jų sudėtį ir aprašymus.

Pasak I. Bajorinaitės, jos paroda „permirkusi istorija“, o kai kurios fotografijos ateityje bus dar reikšmingesnės. Pažintį su grafais Kosakovskiais ir jų pirmtakais Korvinais savo pranešime pratęsė gidė Regina Škuropad bei dokumentinio filmo „Vaitkuškio albumai“ peržiūra.

Kiekvienas sutiks, kad po kitus dvarus pasidairyti įdomu, bet apie savuosius išgirsti dar įdomiau. Dvaro dienos ašimi tapo Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos (mokslas apie vėliavas – red. past.) instituto valdybos pirmininko Pauliaus Vaniuchino pranešimas „Paženklintas kilmingųjų heraldika: nuo Bonos iki Gelgaudiškio“, kuriame atskleistos naujos Gelgaudiškio dvaro istorijos detalės.

Kaip paaiškėjo, restauruoto porceliano arbatinuko, rasto Rusnės etnografinėje sodyboje, istorija, prieš penketą metų parodyta LRT laidoje „Daiktų istorijos“, atsitiktinumo dėka pasisuko visai kita linkme. Važinėdamas po Lietuvos dvarus, kad užfiksuotų išlikusią heraldiką, P. Vaniuchinas šią liepą užsuko ir į Gelgaudiškio dvarą. Čia pamatęs minėtą arbatinuką, nusprendė jį išsamiau patyrinėti. O tada ir paaiškėjo, kad tai visai ne arbatinukas, o kavinukas ir kad jis nebuvo Gelgaudiškio dvaro savininkų Koidelių vestuvinio servizo dalis.

Tačiau, kad sužinotų tikrąją kavinuko istoriją, teko nemažai paplušėti, nes ant jo nupiešta iš kitų šalių atvykusių kilmingų giminių heraldika, kurios Lietuvoje niekas nėra tyrinėjęs. Svečias pasakojo, kaip po detalę išnagrinėjo ant kavinuko pavaizduotus herbus, tikino, kad ne atvaizdas yra heraldikos pagrindas, o aprašas. Jo neturint, kiekvienas dailininkas herbą gali nupiešti vis kitaip, tad atvaizdas be aprašo negalioja.

Vis tik pavyko išsiaiškinti, kad ant vienos kavinuko pusės yra bajorų Koidelių, kilusių iš Heseno didikų giminės, o ant kitos Saksonijos grafų Hoentalių giminės herbai. Po ąsele yra užrašas, kuriame figūruoja dar viena – Briunekų giminės pavardė.

„Išanalizavus Koidelių giminės (Prūsijos šakos) genealogiją, giminystės ryšių su grafų Hoentalių ir Briunekų giminėmis nenustatyta, 1861 m. santuokų nebuvo sudaryta, todėl nėra pagrindo teigti, kad porceliano kavinukas yra Koideliams dovanotas vestuvių proga. Noriu akcentuoti, kad ne baronams, o bajorams Koideliams“, – pabrėžė pranešėjas, tvirtindamas, kad nors populiariojoje literatūroje randame, jog Koideliai baronai, minimos baronkapinės, tačiau, jo teigimu, Koideliai neturėjo jokio barono titulo.

Pasak P. Vaniuchino, „istorija, kurią pateikė LRT „Daiktų istorijos“, netikra, ją galima supakuoti ir padėti į archyvą“. Paslaptį, kam priklausė porceliano kavinukas, atskleidė po jo ąsele išlikusios pavardės, monograma ir data. Tačiau, nors ir turint šį užrašą, tai nebuvo taip paprasta, nes ant indo nenurodytas jo gamintojas.

Raktas, padėjęs surasti siūlo galą, buvo kaligrafinis ženklas, dažniausiai koduojantis pavadinimo, šūkio ar devizo žodžių pirmąsias raides. Tai buvo nuoroda į Bonos Frydricho Vilhelmo universitetą, kurio studentai 1821 m. įkūrė Bonos „Borussia“ (iš lotynų k. „Prūsija“) korpusą. Dauguma jo narių buvo iš Prūsijos ir Šiaurės Vokietijos kilmingųjų ir Prūsijos karališkosios šeimos kilę studentai, tarp kurių ir būsimasis kaizeris Vilhelmas II.

Ant kavinuko esanti monograma – tai lotyniškas korpuso šūkis „Virtus fidesque bonorum corona!“ (vertimas: „Dorybė ir ištikimybė yra gėrio vainikas!“). Iš kilmingųjų šeimų kilusiems studentams buvo įprasta vieni kitiems dovanoti indus su giminės heraldika kaip draugystės ženklus. 1861 m. Rolandas fon Briunekas buvo įšventintas į Bonos „Borussia“ korpusą ir persikėlė į Berlyno universitetą. Ta proga korpuso broliai Francas fon Koidelis ir Moritzas fon Hoentalis jam padovanojo porceliano kavinuką su savo giminių heraldika. Kol kas neaišku, ar tai buvo vien kavinukas, ar tik servizo dalis, tam reikia atlikti papildomą tyrimą.

P. Vaniuchinas pasidalijo savo versija, kaip kavinukas galėjo atsirasti Rusnėje. Tyrimų metu paaiškėjo, kad Briuneko senelis iš motinos pusės buvo įtakingas Prūsijos karalystės politikas Teodoras fon Šionas, turėjęs rezidenciją Karaliaučiuje, kuris yra netoli Rusnės. Tad greičiausiai keliaudamas Briunekas galėjo čia atvykti ir palikti iš studijų draugų gautą dovaną.

Sugrįždamas prie Koidelių giminės heraldikos, svečias pateikė dar vieną staigmeną – kartu su heraldikos specialistu Dariumi Bulanavičiumi sukurtą Koidelių giminės herbo aprašą, kurį patvirtino ir įregistravo Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto Kilmingųjų herbų registre. Vieną herbo liudijimo egzempliorių P. Vaniuchinas padovanojo Gelgaudiškio dvarui, pabrėždamas, kad „Šakių rajonas turi tris artefaktus – paslaptingai sugrįžusį namo porceliano kavinuką, kuriame yra ir Šakių rajono herbo, sukurto pagal Koidelių giminės herbą, pradžia, ir dar du herbai ant paminklų baronkapinėse, tik juos reikia susitvarkyti ir saugoti, nes tai yra Šakių krašto heraldika“.