Rugsėjo 23-iąją minėsime Lietuvos žydų genocido dieną. Kaip ir kasmet, ši skaudi žydų tautai ir mums visiems diena prisiminta Baltrušių kaimo Holokausto kapinėse, o praėjusį penktadienį tradicinis renginys „Atminties keliu“, skirtas miesto žydų bendruomenei atminti, vyko ir Šakiuose. Šiemet jis šiek tiek kitoks, mat, pasak Šakių „Žiburio“ gimnazijos bibliotekininkės Žanetos Pratusevičienės, atėjo laikas kalbėti ne tik apie Holokaustą, bet pripažinti ir žydų kultūrinį indėlį į Šakių gyvenimą.

„Mes žinom apie Holokaustą ir Batiškes, tačiau ar žinom, kas buvo iki tol? Kaip gyveno, kokie buvo Šakiai, kai didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai?“ – klausė Ž. Pratusevičienė, tvirtindama, kad atėjo laikas įamžinti ne tik žudynių vietas, bet ir mieste vykusį gyvenimą.

1923 m., pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Šakiuose gyveno 2 tūkst. 44 žmonės, tarp kurių – 1 tūkst. 267 žydai. Jie sudarė 62 proc. gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydų skaičius buvo dar didesnis ir siekė 82 proc., tikėtina, veikė ne viena sinagoga, žydų civilinės kapinės, kurios buvo arčiau negu katalikų, iš 82 parduotuvių 68 priklausė žydams, o tai, bibliotekininkės teigimu, reiškė, kad žydų buvo daugiau ir jie čia atsikėlė pirmiau.

Šiandien iš centrinės senojo miesto dalies mažai telikę – tik keletas mūrinių namų. Nelikę ir žydų. Kasmet Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė pakviečia prisiminti Batiškių pamiškėje nužudytus žydus, šiemet „Atminties kelio“ eisenoje ir Holokausto aukų pagerbimo renginyje dalyvavo ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, atvykę iš Lekėčių, Kriūkų, Gelgaudiškio, Griškabūdžio ir Lukšių, jų mokytojai, rajono savivaldybės atstovai. Prie jų prisijungė garbūs svečiai –  Seimo narys Giedrius Surplys ir Tarptautinės  komisijos nacių ir sovietinio okupacijų režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programų koordinatorė, sekretoriato vadovo pavaduotoja Ingrida Vilkienė.

1941 m. birželio 22-ąją, kilus karui tarp didžiųjų Europos valstybių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, jau pirmą dieną buvo okupuoti Šakiai, esantys visai prie sienos. Naciai Vokietijoje vykdė Holokaustą, tą pačią žydų naikinimo politiką vykdė ir okupuotuose kraštuose, tad Holokaustas neaplenkė ir Šakių.

Batiškių kapinėse atgulė ne vien žydai, čia buvo sušaudyta ir lietuvių. Buvo rašoma, kad bevardėse duobėse atgulė 4 tūkst. žmonių, tačiau tikslus skaičius nežinomas, tiksliai nežinoma, ir kiek mūsų krašto žydų buvo sunaikinta, tačiau ne tikslūs skaičiai svarbiausia, o gyva atmintis ir priminimo būdas, kad panašios tragedijos žmonija neišgyventų.

Kaip ir kasmet, „Žiburio“ gimnazijos mokiniai, skaitydami nužudytųjų pavardes, dėjo prie paminklo akmenėlius su ant jų užrašytais Šakiuose gyvenusių žydų vardais. Į kapines nešti akmenėlius – tai pagarba žydų tradicijai, nes akmuo yra atminties ženklas, įrodymas, kad žmogus yra  prisimenamas, ir Holokausto aukų įasmeninimas, kad „nužudyti žmonės buvo ne skaičiai, o konkretūs asmenys, turėję savo namus, šeimas, svajones“.

Pasak G. Surplio, pagrindinis klausimas, į kurį iki šios dienos neatsakome prisimindami žydų tragediją, yra „Kodėl? Kodėl taip nutiko?“

„Aš buvau Bučoje po savaitės, kai ji buvo išvaduota. XXI a. Europoje aš mačiau masinį kapą, kur gulėjo žmonės surištomis rankomis, su skylėmis kaukolėse iš pakaušio pusės. Moterys išprievartautos, vaikai, suluošinti vyrai. Ir vėl mes uždavėm tą patį klausimą: „Kodėl?“ – kalbėjo Seimo narys, įsitikinęs, kad kiekvienas turime išguiti iš savo minčių bet kokią abejonę, kad kitoks žmogus, kitokia tauta neturi teisės egzistuoti.

I. Vilkienė, pakartojusi Emanuelio Zingerio žodžius, kad „blogis neturi tautybės“, kvietė jam priešintis. Pasak jos, yra tokia žydiška tradicija – daryti micvą (mitzvah), tai reiškia – daryti gerus darbus, ir tai, kad šiandien mes prisimename Šakių miesto žydų bendruomenę ir pagerbiame žuvusiųjų atminimą, yra mūsų visų padaryta micva.

Rugsėjo 11-ąją prieš 82-ejus metus įvykusi tragedija prisiminta ir Baltrušių kaimo Holokausto kapinėse. Holokaustas neaplenkė ir Pilviškių miestelio, didžioji Pilviškių žydų tragedija prasidėjo 1941-ųjų rugpjūčio 27 d.

„200 vyrų buvo nuvaryti už miestelio, jie turėjo iškasti dvi dideles duobes. Po to buvo sušaudyti ir palikti čia gulėti amžiams. Po dviejų dienų sušaudyta dar 500 vyrų. Rugsėjo 15 d. budelių aukomis tapo ir Pilviškių žydės moterys ir vaikai. Nors ši bendruomenė nacizmo metais žuvo, bet ji paliko gilius pėdsakus Pilviškių žemėje, jos istorijoje, ekonomikoje ir kultūroje“, – kalbėjo Barzdų laisvalaikio salės renginių organizatorė Vlada Klimaitienė, o jos kolegė Rasa Malinauskienė skaitė sušaudytų žydų šeimų pavardes, jų atminimas pagerbtas tylos minute, žydų žudynių vietose uždegtos žvakelės.

Rajono meras Raimondas Januševičius akcentavo, kad istoriją apie Pilviškių žydų bendruomenės tragediją turime perduoti ateinančioms kartoms, „kad tai niekada nepasikartotų“.

Mintį pratęsęs vicemeras Darius Jakavičius svarstė, kodėl taip atsitiko, „kad išsilavinusių vokiečių galvose gimė protu nesuvokiama idėja sunaikinti tautą, kuri gyveno Šiaurės Centrinėje ir Rytų Europoje jau nuo XIV a. pabaigos.

„Žydai bėgo nuo ispaniškos inkvizicijos ir įsikūrė čia, pas mus. Kvietėsi juos Gediminas savo laiškais, Vytautas ir kiti kunigaikščiai suteikė privilegijas jiems gyventi ir jie puikiai sugyveno. Bet kažkas atsitiko. Kas turi būti žmogaus galvoje, kad jis žudytų vaikus? Ar mes pagalvojame, kiek mes netekome žmonių: mokytojų, pramonininkų, prekybininkų, tų pačių rabinų, kurie buvo mūsų kultūros dalis, – svarstė vicemeras. – Mes visi turime siekti, kad daugiau niekada tai nepasikartotų. Tačiau už 900 kilometrų vienoje sostinėje sėdintis valstybės vadovas vis dar galvoja, kad galima leisti raketas į vaikų mokyklas, darželius...“

Anot vicemero, 1940-aisiais Šakių rajone (tuometinėje apskrityje) gyveno apie 70 tūkst. gyventojų, 2023-iaisias – 25 tūkst. 700.

„Štai ir turime rezultatą to Antrojo pasaulinio karo baisumų, tremčių. Mes praradome pusę gyventojų“, –  pridūrė vicemeras.

Jautriai kalbėjęs Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dėkojo savivaldybės vadovams, Barzdų seniūnei Jurgitai Didžiulienei, kultūros darbuotojams, Pilviškių žydų masinių žudynių vietos atnaujinimo iniciatoriui Rami Reznik, kurie rūpinasi žydų žudynių vietos tvarkymu bei pagerbimu.

„Mums tai yra labai svarbu... Galbūt jie žiūri į mus iš viršaus?.. Gal jie jaučia mus? Tai, kas šiandien čia vyksta, tai daugiau mes nieko negalime padaryti. Tik pagerbti, uždegti žvakutę, padėti akmenuką. Jų mes nesugrąžinsim“, – kalbėjo G. Žakas.

Jis taip pat pridūrė, kad nemažai lietuvių gelbėjo žydus nuo mirties.

„Mano mama gyveno Šakiuose. Ir jei ne doras lietuvis, kuris vieną dieną prieš ateinant naciams pasako, kad sėsk į vežimą, nes tau likti čia bus blogai. Dieną prieš ją išvežė į Rusiją. Jei ne tas gelbėtojas, kurių Lietuvoje buvo netoli tūkstančio, aš šiandien čia nestovėčiau“, – kalbėjo G. Žakas.

Kasmet pagerbti nužudyto savo senelio, Pilviškių rabino Avrham Abba Reznik ir visos Pilviškių žydų bendruomenės iš Izraelio atvyksta ir R. Reznik. Šiemet atvykęs su sūnumi, jis priminė, kad „šiandien yra graži diena, bet prieš 82-ejus metus, kai šioje vietoje buvo žudomi žydai, buvo baisi diena“.

„Šiame krašte šalia kaimynų lietuvių šimtus metų gyveno ir klestėjo žydų bendruomenė. Abi bendruomenės labai sutarė. Visa tai pasikeitė 1941 m. naciams įsiveržus į Lietuvą. Karo pradžioje Lietuvoje gyveno beveik ketvirtis milijono žydų, 95 proc. jų yra nužudyti. Išgyveno tik apie aštuoni tūkstančiai žmonių, – kalbėjo svečias. – Čia palaidotas mano senelis rabinas Avrham Abba Reznik kartu su tūkstančiu žydų iš miesto. Tarp jų buvo ir čia palaidotas rabinas Gruenas iš Vilkaviškio.“

R. Reznik taip pat padėkojo visiems, kurie rūpinasi šia žudynių vieta, taip pat Jonui ir Ramutei Butautams, padovanojusiems savo žemę įrengti nužudytiems žydams memorialą. Jis užbaigė savo kalbą malda.

Iš Izraelio atvyko ir Zeevas Goldbergas, kuris pakvietė į Pilviškių „Santakos“ gimnaziją, į filmo „Mano seneliai iš Lietuvos“ peržiūrą. Jis pasakojo, kad Pilviškiuose yra gimęs jo senelis ir prosenelis.

„Mano senelį nužudė Kauno septintajame forte. Kai mes čia atvažiavome prieš dešimt metų, vos radome šią vietą. Čia stovėje betoninis purvinas akmuo ir kažkoks medinis sulūžęs aptvėrimas. Šiandien noriu jums visiems iš visos širdies padėkoti už tai, kad ši vieta yra pagarbiai sutvarkyta. Šiandien buvo labai jautrus renginys...“ – kalbėjo svečias.