Vasara puikus metas lėtiems pokalbiams. Nesvarbu, kad kartais juos tenka susiplanuoti per atstumą. Šakietė Aurelija Stasiulytė gerokai daugiau nei pusę savo gyvenimo yra pašventusi muzikai – su ja ryšį pajuto dar darželyje. Rugpjūčio mėnesį bus metai, kai iš Velso grįžo namo ir pradėjo solistės-stažuotojos kelią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Džiaugsmas širdžiai ir ausims, kad rugpjūtį ir šakiečiams bus proga pasiklausyti Aurelijos „Beatričės festivalio“ sugrįžimų koncerte. Kalbamės ilgai ir smagiai: apie jausmus sugrįžus, planus, patirtis ir apie visai neromantišką solistų duoną.
Gal bus, kas pagręžios pirštu prie smilkinio sužinojęs, jog Aurelija po penkerių metų Velse, kur lydėjo darbinis stabilumas, supo draugų ratas, laukė kūrybiniai projektai, pasuko į Lietuvą.
„Vis pažiūrėdavau į savo gyvenimą iš šono ir suprasdavau, kad ilgiuosi artimųjų, nematau, kaip auga dukterėčios, kad pasiilgau namų, lietuviškos kultūros... Taip ir supratau, kad laikas krautis lagaminus“, – atvira Aurelija. Grįžti buvo lengviau, nes jau metams turėjo kontraktą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, žinojo, ką grįžusi veiks, kur gyvens, tačiau su Velsu atsisveikinti vis tiek nebuvo lengva, nes gerus žmones, kaip sako pati, paleisti sunku – vėl tarsi nauja pradžia, nors grįžai namo.
Pašnekovė garsiai svarsto, kad šie metai Lietuvoje bėga bandant suprasti šalių skirtumus, kitokias operos solistų užkulisių „taisykles“, pastebint privalumus ir trūkumus. 
Saldžios akimirkos scenoje, kai jauti publikos reakcijas, energiją. Dėl to Aurelijai patinka koncertuoti ir kamerinėse erdvėse, nes tas ryšys tarp solisto ir publikos būna dar intymesnis. Asmeninio archyvo nuotr.
„Dažniausiai viską priimu taip, kaip yra. Jaukinu save prie dabartinės situacijos, bet vis dėlto daugiau dalykų mane čia džiugina nei liūdina“, – pripažįsta Aurelija. Kai pasibaigs šis kontraktas, Aurelija darbuosis kaip kviestinė solistė, o tai reikš, kad bus kviečiama į tam tikrus kūrybinius projektus atskiriems vaidmenims. Dainuoti bet kokiame teatre solo partiją, sako mecosopranas, yra didelė garbė. Tačiau čia pat ji išsklaido ir visą romantikos šydą: „Solisto duona sunki: daug repeticijų, didelis tempas mokantis tekstus bet kuria pasaulio kalba, o ir fiziškai turi būti stiprus. Kai opera, tarkime, tęsiasi keturias valandas ir tu beveik visas jas esi scenoje, prireikia jėgų ir mokėjimo tas jėgas „ekonomiškai“ paskirstyti.“
Ji, aišku, su šypsena pasakoja, kad yra buvę situacijų, kai gavo tik penkias dienas, t. y. tik penkias repeticijas pasiruošimui, kuris susideda iš muzikinės dalies, vaidybos, kartais ir šokio, dar tokia mažytė smulkmena – viskas prancūziškai. Tai tikrai įveikiama – toliau juokiasi ji ir su lengvumu pasakoja, kaip pirmiausia išsiverčia tekstus, kad suprastų esmę, tada ir dialogas su partneriu būna įtaigesnis, o tie tekstai į atmintį įeina kartu su muzika ir veiksmu. Klausau, pritariamai linksiu, bet protas vis tiek atsisako suvokti, kaip visa tai įmanoma per tokį trumpą laiką. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Dar yra ir kita pusė – turi nuolat saugoti sveikatą, ypač balsą, nes kartais per dieną dainuoji po šešias ar septynias valandas, todėl grįžęs namo privalai tausoti balsą, tai reiškia – tylėti. Mano gyvenime darbymečiu nedaug vietos spontaniškumui, baidarių žygiams, išvykoms ar draugų pasibuvimams. Tenka nemažai paaukoti, kad būtum, kaip mes sakome, formoje. Šiemet jau teko patirti, ką reiškia po intensyvaus ruošimosi svarbiam vaidmeniui susirgti likus vos dienai iki premjeros. Tą stresą sunku apibūdinti, bet taip, deja, kartais nutinka...“ – toliau pasakoja Aurelija ir palygina solistą su atletu, kuriam negalima daryti pertraukų. Negalima tiesiog nedainuoti net ir kelias dienas – balse tai iškart labai pasijus.
„Neužtenka turėti ir vien Dievo dovaną, nebus taip, kad išsižiosi ir tiesiog uždainuosi. Viskas apipinta technikomis, kitais, žiūrovui nematomais niuansais, tokiais kaip geras miegas, tinkamas maistas, kuo mažiaus streso“, – realybę atskleidžia pašnekovė, kuri scenoje jau yra stovėjusi su žymiausiais šios srities atstovais – nuo Dalios Ibelhauptaitės vadovaujamos Vilnius City Operos solistų iki Edgaro Montvido ir kitų. Tačiau gyvenimas ir mokymasis užsienyje jai suformavo sveiką požiūrį į žvaigždes: „Labai žaviuosi ir gerbiu juos, vertinu talentą, tačiau man svarbiausia, ar žmogus taurus iš vidaus. Čia viskas paprasta – jei žmogaus vidus gražus, jis gražus visas. Vien talento neužtenka.“ 
Asmeninio archyvo nuotr.
Darbas, technikos, disciplina, „nuolatinis buvimas formoje“... O kur tas nusipelnytas solisto desertas?
„Vaidyba – mano arkliukas, – žiba Aurelijos akys kalbant, – ir, žinoma, pasirodymų metu gauni daug teigiamos energijos iš žiūrovų, todėl kartais būna taip sunku tramdyti emocijas pasirodymui pasibaigus. Galbūt dėl to labai mėgstu kamerinius renginius, tada tas ryšys su žiūrovu dar intymesnis.“
Aurelija nustebina dar vienu savo filosofiniu požiūriu. Šįkart į jaudulį. Kaip tvarkosi su juo?
„Išgirdau vieną puikią mintį, kad nereikia nei vienos specialybės išaukštinti. Tai yra mano darbas. Jis turi teikti ir teikia man malonumą, dar noriu, kad tai, ką darau, neštų malonumą kitam. Į viską reikia žiūrėti kuo paprasčiau, o klaidų pasitaiko visiems ir visur... Žinoma, didesnis jaudulys, kai tarp žiūrovų yra mano šeima. Tada būna kitas niuansas – jie visada graudinasi...“ – sako Aurelija ir priduria, kad fiasko scenoje nėra patyrusi, bet kuriozinių situacijų pasitaiko – yra buvę, kad vidury arijos teko tramdyti beprasiveržiantį juoką.
Paklausta, ar kritiką priima jautriai, pašnekovė prisipažįsta: „Kiekvieno profesionalo nuomonė man įdomi, tačiau mano vokalo dėstytoja iš Velso Buddug Verona James man didžiausias autoritetas, jos kritika man svarbiausia.“. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Aurelija Nacionaliniame operos ir baleto teatre jau sukūrė vaidmenį operoje „Hofmano istorijos“, operoje mažiesiems „Zuikis Puikis“, kitam sezonui taip pat turi aiškių planų, suplanuotų vaidmenų, bet to, ji veda renginius, koncertuoja atskirai, dainuoja chore, pasvajoja save išbandyti kituose žanruose, prasitaria, kad drąsiai priimtų ir kokį nors smagų kūrybinį iššūkį. O likus vos kelioms savaitėms iki koncerto Zyplių dvare, ji neslepia, kad jo jau laukia su nekantrumu: „Kai matai pažįstamus veidus, energetika pasikeičia, išties smagiau koncertuoti saviems. Programoje bus dramatiškų moters meilės ir gyvenimo motyvų, bus smagu.“
Tuo net neabejojame ir džiaugiamės, kad Aurelijos sugrįžimo į Lietuvą metinės taip gražiai bus paminėtos ne kur kitur, o namuose...
Elena iš Keturnaujienos:
