Besibaigiant sausiui Kidulių dvare pakvipo lietuviškais obuoliais, užaugintais Linos ir Romano Laurinaičių sode Griškabūdyje. Rajono kultūrininkai, puoselėjantys dvarų kultūros tradicijas ir remdamiesi Kidulių dvaro istorija, šįkart kvietė atvykti sodininkus mėgėjus, o šie išgirdo begalę naudingų patarimų.
Dvaro istorijos takais
Vakarą pradėjusi Šakių kultūos centro Kidulių dvaro kultūrinių renginių organizatorė Birutė Pauliukienė pasakojo, kad Kidulių dvaro istorijoje nestigo šokių, poniškų privilegijų, bet dvaro teritorijoje esantys ūkiniai pastatai liudija čia buvus stiprų ūkį.
„Apie Kidulių dvaro ūkį kalbėti pradedame nuo sodininkystės, kadangi šio dvaro savininkas baronas Jonas fon Ofenbergas pats domėjosi sodininkyste, rūpinosi savo įveistu parku ir sodu“, – sakė renginio vedėja.
Pasak jos, Šakių rajone ne itin daug sodininkų, tačiau mintis vis sukosi apie Griškabūdyje esantį sodą, kur su dideliu rūpesčiu ir meile auginami ne tik obuoliai – ten veši dar kriaušės ir slyvos. Juos daugiau nei 10 metų augina Romanas Laurinaitis ir jo šeima. O norinčiųjų sužinoti sodo priežiūros subtilybes, pabendrauti su Romanu susirinko pilna dvaro salė ir tai suprantama – juk mūsų platumose gyvenantiems žmonėms obuoliai yra vienas pagrindinių vaisių. 
Pora valandų, praleistų su sodininkais (iš kairės) Lina ir Romanu Laurinaičiais, neprailgo, mat Romanas vis paimdavo į rankas gitarą ir kvietė visus, taip pat ir šio renginio sumanytoją seserį Birutę Pauliukienę, ne tik ragauti jo užaugintų obuolių, bet ir padainuoti apie juos. L. Poškevičiūtės nuotr.
Sodas tarsi rojus
„Sodas iš tikrųjų yra rojus. Padirbi jame ir jautiesi atsigavęs, įgavęs jėgų, nors veiklos jame sočiai. Bet kitą dieną vėl norisi eiti į tą sodą“, – pasakojimą apie savo sodo priežiūrą pradėjo Romanas ir pridūrė, kad šiuo metu šeimos sode auga apie 1,5 tūkst. medelių.
Juos auginti Laurinaičių šeima pradėjo 2009 m. – pasodino pusę hektaro, vėliau išsiplėtė iki 2 hektarų.
Griškabūdietis priminė, kad garsus sodininkas Adamas Hrebnickis dar XIX a. pabaigoje Ignalinos rajone, prie Dūkšto, įveisė 14 hektarų užimantį sodą, kuris ir buvo pavadintas Rojumi. Jis pirmasis Lietuvoje įkūrė tokį sodą, išleido knygą apie obelų veisles ir įveisė didžiausią Baltijos šalyse vaismedžių kolekciją. 
L. Poškevičiūtės nuotr.
Patarimai mėgėjams ir verslininkams
Norintiems įkurti verslinį sodą, Romanas atskleidė, kad viename hektare gali tilpti 4 tūkstančiai žemaūgių medelių, jie sodinami eilėmis kas keturi metrai, o tarpai tarp medelių turi būti 2 metrai.
„Perspėju, tai nepigus verslas – vienas sodinukas kainuoja nuo 10 eurų. Dar tvoros reikia nuo zuikių, nes vienas ilgaausis atėjęs gali nugraužti apie 50 medelių... Tad turėdami apie 30 tūkst. eurų kokį hektarą sodo įkurtume“, – skaičiavo sodininkas ir iškart pridūrė, kad norint gyventi iš sodo verslo reikia turėti apie 8–10 hektarų sodo.
„Kai turguje už kilogramą obuolių paprašau vieno euro ir sulaukiu bambėjimo, kad brangu, tai tik patyliu... O kur technika žolei pjauti, krovininis automobilis obuoliams išvežti! Gal todėl ir tų sodų Lietuvoje mažai“ – garsiai mintijo R. Laurinaitis.
Pasidalinęs prisiminimais apie savo sodo kūrimą, Romanas toliau dalijo patarimus.
„Nepirkit sodinukų su didelėmis šakomis. Reikia kuo daugiau apkarpyti šakas ir tik tuomet pasodinti. Mat medeliui į ilgas šakas sunku pripumpuoti vandenio, – aiškino sodininkas. – Apie pomedį turi būti dirva, į pievą nesodinkit. Medelio šaknys yra paviršinės, vaismedis konkuruoja su velėna ar piktžolėmis. Vaismedis turi būti pririštas ir teisingai pasodintas.“
Sodininkas Romanas Laurinaitis atskleidė, kad, norėdami rudenį nustatyti obuolių brandos laipsnį, patyrę sodininkai naudoja vaistinį preparatą – jodą. L. Poškevičiūtės nuotr.
Genėjimo ir tręšimo subtilybės
Kalbėdamas apie vaismedžių genėjimą, Romanas patarė, kad šakas reikia nukirpti vertikaliai į viršų, išgenėti žemyn ir į vidų augančius bei pažeistus ūglius.
„Žemaūgį medį turi sudaryti 6–8 skeletinės šakos, nereikia palikti tankumyno. Kaip sako V. Pranskietis ir A. Amšiejus – atskrido varna ir kiauriai praskrido per medį, – juokavo sodininkas. – Išgenėkit ir seną sodą, per tris metus obelys vėl ves stambius obuolius.“
„Pavasarį negenėkit to, kas verkia, kai teka sula – tai vynuogės, trešnės, vyšnios. Augalams tai nepatinka, jie „nukraujuoja“, – patarė Romanas ir pridūrė, kad jau pavasariop ruošiasi genėti obelis.
Sodininkas neslepia, kad žemaūgius vaismedžius tręšia du kartus – prieš žydėjimą arba rudenį. Nuo kenkėjų vaismedžius jis purškia tris kartus per metus – prieš ir po žydėjimo.
„Žemaūgės obelys primezga gausybę obuoliukų, tai apie Jonines su žirklėmis imu ir nukarpau, palieku tik gražiausius“, – pasakojo Romanas.
Nuo saldaus ir sultingo iki...
Besidomintieji sodininkyste renginio metu teiravosi apie medelių balinimą. Pasak R. Laurinaičio, vaismedžius jis balina rudenį ir pataria rinktis ne tam skirtus mišinius, o paprasčiausius vandeninius baltus dažus, į kuriuos reikia įdėti vario sulfato.
„Medelių balinimas apsaugo medžio kamieną ir šakas nuo ankstyvos pavasario saulės poveikio“ – sakė jis.
Romanas pabrėžė, kad dideli priešai sodui yra graužikai.
„Rudenį aplinkui sodą suaria laukus, tai visi niekadėjai pas mane sode į velėną sulenda ir graužia vaismedžių šaknis. Todėl tenka pamaitinti atvykėlius nuodais, – šypsosi Romanas. – Anksčiau žmonės būtent per pusiaužiemį lankydavo sodą ir sumindydavo sniegą apie kamieną, kad pelės neraustų urvų sniege ir nepasiektų obels šaknų.“
Renginio metu L. ir R. Laurinaičiai vaišino žieminių veislių obuoliais.
‘Honeycrip’ – labai sultingi, traškūs lengvo medaus skonio vaisiai. ‘Gloster’ – savito skonio, o jų minkštimas baltai žalsvas. ‘Baltarusijos saldieji’ – bene saldžiausia obuolių veislė. ‘Champion’ – turintys kriaušės poskonį. Bene ilgiausiai saugykloje išsilaikančios veislės – ‘Topaz’, ‘Eliza’, ‘Imant’. Ragauta ir viena seniausių veislių ‘Kortland’.
„Turiu nuvilti, neturėsime tuoj antaninių obuolių, auksio, jiems Lietuvoje greitai bus per šilta. Jie sutręšta“, – pastebėjo Romanas.
Edukacijos pabaigoje R. Laurinaitis atskleidė, kad žemaūgis sodas tarnauja 15 metų, vėliau reikia vaismedžius atsodinti, o vietoj augusio sėklavaisio (obuolio, kriaušės) būtinai sodinti kaulavaisį.
Pora valandų, praleistų su sodininkais neprailgo, mat Romanas kartkartėmis į rankas ėmė gitarą ir kvietė visus ne tik ragauti jo augintus obuolius, bet ir padainuoti apie juos.
Eduardas iš Griškabūdžio:
