Kai 1989 m. Šakių miesto pakraštyje pradėjo burgzti buldozeriai, tapo aišku – antroji vidurinė mokykla šiame mieste bus. Direktoriumi buvo paskirtas vos per trisdešimtmetį persiritęs biologijos mokytojas Vitas Daniliauskas: „Juo buvau trisdešimt metų ir du mėnesius...“ Prieš pat didžiąsias šventes, apsuptas didelio būrio kolegų ir bičiulių, jis atšventė savo septyniasdešimtmetį. Penkerius metus jo rytai prasideda jau be mokyklinio skambučio, vaikų ir kolegų šurmulio, kasdienių darbinių iššūkių. Tiek pat laiko nebuvo ir jokio interviu – reikėjo jausmams ir mintims susislūgėti. Užtat dabar šviesiai kalbamės apie viską – praeitį, dabartį, planus.
Fantastiškus laikus prisimenant
Reikia pripažinti, kad nebuvo lengva įkalbėti direktorių, dėl savo rausvų skruostų gavusį Pomidoro, o vėliau dar ir Šefyčio pravardes, sėsti pokalbiui. Bet žvaigždės buvo palankios ir dosnios mums net dukart: turėjome progą dalyvauti jo jubiliejaus šventėje, o reziumuoti įspūdžius, ramiai retrospektyviai pasidairyti po praeitį ir sužinoti, kuo duotuoju momentu spirga jo nerami ir kūrybinga dūšia, jau susitikome Plokščiuose, jaukiuose Daniliauskų namuose. Sodybą rasti lengva dėl... žirgų. Jie V. Daniliauską supa visur – kieme, pirtelėje, ant sienų ir lentynose, net miegamajame – ir ten jų rastume. Kolekcijoje jau per tūkstantį eksponatų. Greičiausiai dar ne pabaiga. Ant kavos staliuko, vazoje, vis dar pūpso glėbys nuo jubiliejaus puikiausiai išsilaikiusių rožių. Nuo jo ir pradedame pokalbį. V. Daniliauskas prisipažįsta, kad šventę surengė ne tam, kad pasiklausytų pagyrų. Atvirkščiai – ateinančius ragino atsinešti po vieną blogą prisiminimą. Tačiau, nors užduotį išgirdusių buvo, bet tos pasakojamos istorijos kėlė publikos juoką ir ovacijas. Susirinko išties įspūdingas skaičius buvusių ir esamų „varpiečių“. Nors gal „buvusių“ nebūna. Jei kartą buvai tos bendruomenės dalimi, visada ja ir liksi. Jubiliejinis renginys prasidėjo tikrai nuo pačios pradžių pradžios. Skaidrėse susidėliojo visas V. Daniliausko gyvenimas – nuo pat lopšio, einant per vaikystės, jaunystės metus link brandos ir šių dienų. Pagrandukas šeimoje, matyt, ne be reikalo gavo Vito vardą, tarsi išpranašaujant jam gyvybingumą ir energiją. V. Daniliauskas prisiminė, kaip jaunas būdamas rinkosi kuo būti – biologu ar pasukti farmacininko keliu. Tačiau nusprendęs, kad vaistininkams tenka daug, atidžiai ir tiksliai sverti bei skaičiuoti, liko ties biologija. Paragavęs mokytojo duonos, atėjus laikui, jis savyje, sako, rado pakankamai sveikų ambicijų būti mokyklos direktoriumi. 
Jubiliejinė šventė, kaip ir pridera, buvo lydima prisiminimų. Kai metų sluoksnis užsideda – lieka tik linksmieji. D. Pavalkio nuotr.
„Kol vyko statybos, buvau prižiūrėtoju, po to – Švietimo skyriaus vedėjas skyrimui įsakymą pasirašė 1990 m. balandžio pirmąją. Tikrai prašiau, kad įrašytų bent balandžio antrąją, nes niekas nepatikės, kad direktorius“, – linksmai pasakoja V. Daniliauskas.
Algimantas Vorevičius jubiliejinės šventės metu pasidalino atsiminimu, kaip statybų metu būsimas direktorius glostė statomos mokyklos kolonas: „Bet kas tas pastatas be turinio ir dvasios? Jis pats ir tapo pagrindine šios mokyklos kolona, aplink kurią susibūrė fantastiškas kolektyvas, darėme tokius dalykus, apie kuriuos garsas ėjo per visą Lietuvą. Buvo fantastiški laikai.“
D. Pavalkio nuotr.
Kai kūrėsi „Varpo“ mokykla, į ją dirbti atėjo jaunesnės kartos mokytojai. V. Daniliauskas prisimena, kad kolektyvo amžiaus vidurkis buvo maždaug 33-eji metai. Gal dėl to buvo net „piemenų mokyklos“ etiketė klijuojama.
„Buvo labai geras laikas – Lietuvos atgimimas ir naujos mokyklos erdvės, daug polėkio, norėjome meno, daug prie to prisidėjo mano brolis Jonas, atsirado dramos studija, klestėjo šokiai, muzika, buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas. Tada ir dabar galvoju, kad jeigu bus laisvas mokytojas, bus laisvi ir vaikai. Tada nebuvo jokių vadybos kursų, todėl žinojau tik vieną vadybos principą –žmogiškumą. Norėjau visiems būti geras, kad visi mokykloje gerai jaustųsi, bet būnant direktoriumi visada geram gal neišeina būti, per tuos metus buvo tikrai visko...“ – atviras V. Daniliauskas. 
D. Pavalkio nuotr.
Tik namo jis „to visko“ nesinešdavo, juolab kad ir jo žmona Jūratė visada darbavosi greta, mokykloje, buvo viena geidžiamiausių pradinių klasių mokytojų.
„Ir aš nieko nei iš mokytojų kambario, nei iš kitur neparnešdavau. Stengiausi būti kuo labiau nematoma. Nebent apie kokį remontuotiną mokyklos kampą pasikalbėdavome“, – savo tuometine kasdienybe dalinasi Jūratė. 
D. Pavalkio nuotr.
Gražiausi abiejų gyvenimo metai buvo atiduoti ugdant vaikus, sukantis mokyklos bendruomenėje. Taip sukosi ir skaidrės tiek gyvenime, tiek asmeninėje V. Daniliausko šventėje, lydimos publikos juoko, ovacijų, džiaugsmingų atodūsių bei prisiminimų. Sveikinusieji kalbėjo, kad dažnai net nejuto, jog jis direktorius. Ir toks buvimas leido kiekvienam atsiverti, jaustis laisvam, jei norisi atšvęsti pergalę – klausytis Queen’ų mokytojų kambaryje, jei ištiko bėda – pasikalbėti. Tai žmogus, vis pasigirsdavo iš sveikintojų lūpų, kuris visur, kur bebūtų, palieka dalelę savęs: mokykloje, organizuojamose parodose, gamindamas maistą ar kalbėdamasis su bitėmis savo jaukioje sodyboje, o „Varpo“ mokyklos istorijoje liko itin ryškus ir prasmingas jo pėdsakas.
Jūratė ir Vitas Daniliauskai santuokoje jau skaičiuoja gerokai per keturis dešimtmečius. Kartu mokykloje, kartu namuose, o dabar kartu ir smagiose veiklose, rengiant parodas ar degustacijas. D. Pavalkio nuotr.
Norėjau padėti kitiems, o padėjau sau
Tie atsisveikinimai niekada nebūna lengvi. Ir iš kur žinoti, kada jau ateina laikas vieną etapą užbaigti? V. Daniliauskas sako norėjęs atšvęsti direktoriavimo trisdešimtmetį ir po truputį vis jaukinosi mintį, jo galvoje gal dar ir nesisuko konkretūs planai, ką veiks išėjęs, tačiau mintis, jog uždarius mokyklos duris, pats neužsidarys sodyboje, jau buvo aiški. Galutinius taškus sudėliojo karantinas, visus išbarstęs po namus, apribojęs žmonių bendravimą, privertęs dirbti ir mokytis nuotoliu. Ištverti šitai, prisipažįsta direktorius, jam buvo sunku ir taip atėjo jo direktoriavimo eros pabaiga. 2020-aisiais darbo sutartis su mokykla šalių susitarimu buvo nutraukta. Praėjo penkeri metai nuo to laiko. Mokyklos reikalais jis vis dar pasidomi, bet stengiasi pernelyg nesigilinti, o ir nuvykimas į pačią mokyklą kaskart dar būna labai jautrus. Kaip nebus, kai jam vaikštant aplink pastatą, kažkuris iš mokinukų jį palabino žodžiais: „Grįžkit, direktoriau, į mokyklą!“ Akys pritvinksta sentimentų, bet V. Daniliauskas nesileidžia jų užliūliuojamas. Nepatikėsit, tačiau abiejų Daniliauskų dienos smulkiai priplanuotos. Ir keliskart per savaitę jie iš namų pasuka link Jūratės sesers bei sūnėno vadovaujamos rezidencijos netoli Marijampolės. „Grįžulo Ratai“ tapo kone jų antraisiais namais, kuriuose vyksta parodos, renginiai, o prasidėjusios jų organizuojamų Sūduvių valgių degustacijos sulaukia net ir respublikinio dėmesio. 
D. Pavalkio nuotr.
„Kad galėčiau kvėpuoti pabaigęs direktoriaus karjerą, man būtinai reikėjo veiklos. Žmona, atsimenu, šnairai į tokius užmojus žiūrėjo, bet dabar taip pati įsitraukė, kad daugiau veikia nei aš pats“, – šypsosi V. Daniliausko akys.
Jis nebando slėpti, kad be veiklos jis būtų psichologiškai palūžęs, o dabar gyvenimas „veža“: „Maniau, kad viską darau dėl kitų, bet, pasirodo, darau pirmiausia dėl savęs.“
D. Pavalkio nuotr.
Jau bene ketverius metus jis rūpinasi parodomis net tik rezidencijoje, bet ir Plokščiuose. Bendrauja su dailininke Rimante Tamoliūniene, bičiuliaujasi su vietiniu tautodailininku Zigmu Sederevičiumi, jų mintys dažnai sutampa, todėl palei Vaiguvą esanti lauko galerija gyva. Polinkis į meną pasėtas dar jo mamos, o pažintis su meno pasaulio žmonėmis jis kaip turtą susikrovė per gyvenimo metus, todėl su menininkais kalba dažniausiai mezgasi lengvai, nors kartais tenka pasitelkti ir atkaklumą.
„Kuo daugiau iššūkių, tuo man smagiau“, – guviai priduria V. Daniliauskas ir kviečia apžiūrėti naujausius eksponatus savo kieme. Dar kalbamės apie vasaromis jų namuose besibūriuojančias draugų ir vaikų kompanijas, planus ateinančioms parodoms ir apie kasdienį gyvenimą, kuris dovanoja tokias spalvas, kokias patys norime ir gebame matyti...
Eduardas iš Griškabūdžio:
