Penktadienio vidurdienį Šakių viešosios bibliotekos galerijoje buvo atidaryta jungtinė brolių Daniliauskų paroda. Abu ištikimi sau: dailininkas Jonas Daniliauskas vaizduoja supoetintus kaimo vaizdus, ritualus, žmonių santykius, o save žmogumi „prie meno“ vadinantis Vitas Daniliauskas pasidalino menka dalimi savo didelės arklių kolekcijos. Jaukus, šiltas ir bendravimu praturtinantis vidudienis, skambant dainoms ir sveikinimams.
Siuvinėjimas, pašto ženklai ir tapyba
Šakiečiai savotiškai privilegijuoti žmonės, nes panorėję gali parodai prisivilioti tokio rango dailininką kaip Jonas Daniliauskas. „Šakninis zanavykas“ – ne kartą tą penktadienio vidurdienį nuskambėję žodžiai. Bet taip ir yra – nė vienas Daniliauskų to neneigia. J. Daniliausko tapyboje daug iš ankstyvos vaikystės atėjusių temų: kasdieniai kaimo įvykiai, buities darbai, ritualai. O paklaustas, kaip pagauna tas kūrybines mintis, jis tik šypso į ūsą: „Skraido angelai ir atneša.“ 
D. Pavalkio nuotr.
Penktadienį buvo gražaus ir lėto laiko prisiminti, kaip tas kaimo vaikas atkeliavo į menus. Kelias gana netikėtas – iš pradžių buvo siuvinėjimas, o paskui adatą ir siūlus pakeitė teptukas ir dažai. Mokydamasis Čiurlionio menų mokykloje jis lyg ir galvojo apie grafiką, bet buvo nuo tokio žingsnio sustabdytas žodžiais, kad nereikėtų švaistyti Dievo duoto spalvos pajautimo nuobodžioje grafikoje. J. Daniliauskas prisiminė ir savo kaip pedagogo laikotarpį, o vienas iš įdomesnių jo tos dienos pasidalijimų – pasakojimas apie surinktą pašto ženklų su paukščiais kolekciją. Jos pradžia buvo tada, kai gyveno prie tuometinių Profsąjungų rūmų, o sūnus lankė gamtininkų būrelį. Norėdamas sūnų sudominti, jis pradėjo kartu vaikščioti į filatelistų būrelį. Kadangi gamtos tema labai plati, juodu apsistojo ties paukščiais. Tačiau sūnus suaugo, nuėjo savais keliais, o tėvas, juokiasi – pats taip ir liko su paukščiais. J. Daniliauskas sako, kad yra tokių pašto ženklų, kurie prilygsta meno kūriniams. Gamta, pasak dailininko, yra išties taip gražiai paukščius papuošusi, kad pats kartais tokio spalvinio derinio nesugalvotų.
Suskaičiuoti savo personalines parodas J. Daniliauskas net nesiima, tik mums prisipažino, jog pačių šviežiausių darbų neatvežė, nes „slepia“. „Laiptų“ galerijoje Šiauliuose netrukus jo laukia didelė paroda, o Vilniaus rotušėje paroda bus paminėtas ir jo pusinis jubiliejus. 
D. Pavalkio nuotr.
Talismanas visada šalia
Pasirodo, abu brolius vienija kolekcionavimo aistra. Tik V. Daniliauskas pagarsėjęs savo meile arkliams.
„Gimęs arklio metais ir augęs po arkliu“, – pusiau juokais prisistato jis ir sako, kad kolekcijoje turi bemaž tūkstantį arklių, bet apie rekordų knygą dar nesusimąstė. Viskas prasidėjo tada, kai Birštono knygyne esančiame gėlyne jis nusipirko gražų arkliuką... Jau seniai visi bičiuliai, bendradarbiai ir net mažiau pažįstami žino, jog vykstant į Daniliauskų namus geriausia lauktuvė – kas nors susijęs su arkliais, žirgais. Vien kaklaraiščių ta tematika V. Daniliausko spintoje dvidešimt, o kieme puikuojasi ir arklių skulptūrų parkas, kiek dar jų verandoje, o pirtyje... Žmona Jūratė su šypsniu atsidūsta ir puse lūpų prisipažįsta, kad beviltiškiausia, kai reikia dulkes nuo tos kolekcijos nuvalyti. O bene pats įsimintiniausias kolekcijos eksponatas buvo... gyvas arkliukas, pavadintas Žaibo vardu. Juo kurį laiką rūpinosi ir visa „Varpo“ mokyklos bendruomenė. V. Daniliauskas sako, kad koks nors nedidelis kolekcijos narys visuomet būdavo kaip talismanas ir jo kišenėje. Ir tą penktadienį jis visus nustebino iš kišenės ištraukęs miniatiūrinį arkliuką – vos žiogo dydžio. Gal dėl to, kad arklys siejamas su veržlumu, drąsa, darbštumu, laisve, V. Daniliauskas net ir išėjęs į užtarnautą poilsį nenustygsta vietoje – bendrauja su meno pasaulio žmonėmis, rengia parodas, kviečia į degustacijas, aktyviai dalyvauja Plokščių kultūriniame gyvenime.
Eduardas iš Griškabūdžio:
