Praėjusį trečiadienį Vinco Kudirkos muziejuje atidaryta paroda „Apsisprendimo šifras: 19490216“ iš tiesų skaičiuoja jau septintus metus. Ir nors parodos – ne vynas, retai kada bėgant laikui jų vertė tik auga, taip jau susiklostė, jog šią galime laikyti išimtimi. 2019 m., minint Lietuvos laisvės kovos Sąjūdžio Deklaracijos (LLKS Deklaracija) jubiliejų, dienos šviesą išvydusios parodos centre atsidūrė ne faktografiniai pasakojimai apie 1949 m. vasario įvykį, o iki jo atvedęs ankstesnis virsmas – Deklaraciją pasirašiusiųjų apsisprendimas palikti kasdienį gyvenimą ir kovoti. Kodėl parodos vertė ir aktualumas išaugo, ko gero, aišku savaime, o štai kaip ji radosi tolimais ir taikiais 2019 m., ką galime išskaityti ir kokį istorinį kontekstą svarbu prisiminti, – į atidarymą Kudirkos Naumiestyje gausiai susirinkusiems lankytojams papasakojo vienas parodos sumanytojų, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikas dr. Norbertas Černiauskas.
Pažinti kitą
Kaip prisiminė N. Černiauskas, mintis, jog 1949m. vasario 16 d. LLKS Deklaracijos jubiliejų dera reikšmingai paminėti Valstybės pažinimo centre, anuomet kilo prezidentei Daliai Grybauskaitei. Nors laiko pasirengimui nebuvo daug, vizija galiausiai išsigrynino ir tilpo ant lapo.
Atidaromą parodą „Apsisprendimo šifras: 19490216“ pristatė vienas jos sumanytojų istorikas Norbertas Černiauskas (dešinėje), o jį kalbino Vinco Kudirkos muziejaus vadovė Vida Palionienė. Šis muziejus – paskutinė parodos stotelė, tad tai ir paskutinė galimybė ją pamatyti. D. Pavalkio nuotr.
„Mąstydamas apie aštuonis žmones, kad jie pasirašė, kad dažnai juos vadiname signatarais, pradėjau galvoti, jog prilipdome jiems žodį „signataras“, lyg tai yra viso gyvenimo etiketė. Tai tikriausiai yra svarbiausias jų darbas, bet man pradėjo kirbėti mintis, kad svarbiausias jų darbas yra ne pats pasirašymas ar signataro titulas, o apsisprendimas ginti savo šalį“, – pasakojo N. Černiauskas, pridurdamas, jog tik du iš aštuonių pasirašiusiųjų Deklaraciją buvo karininkai, o likusieji turėjo visiškai kitokias karjeras, visiškai kitaip buvo nusprendę nugyventi savo gyvenimus.
Pagrindiniu parodos rengėjų užmoju tapo herojų sužmoginimas, priartinimas prie lankytojo, juk trauktis į mišką, nežinant, kas ten laukia, nusprendė eilinis studentas, mokytojas, pienininkas ir t. t. Idant efektas būtų dar didesnis, greta signatarų organizatoriai sugalvojo parodyti ir savotiškus šiuolaikinius jų prototipus – pakalbino panašaus amžiaus vyrus, paklausinėjo apie jų karjerą, planus, o galiausiai – ką darytų, ištikus dienai X. Nors dauguma atsakė, jog imtųsi ginti tėvynę, tačiau susimėtymo irgi būta nemažai, mat apie tai, jog vieną dieną gali tekti viską mesti, braukti brūkšnį ir išeiti, dalis jų iki tol rimtai susimąstę nebuvo.
D. Pavalkio nuotr.
Suprasti reikšmę
Nors paroda kviečia nauju kampu pažvelgti į Deklaraciją pasirašiusius, svarbu prisiminti, kodėl apie juos iš viso kalbame, kuo buvo svarbus pats įvykis ir dokumentas. Pasak N. Černiausko, visų pirma, apygardų vadų susitikimas Minaičiuose buvo ilgai siekto tikslo – vienytis – išsipildymas, mat keli ankstesni bandymai žlugo, dalis partizanų vadų vienas kito nebuvo regėję akyse. Kitas dalykas – susitikimo metu buvo priimti bendri sprendimai: partizanai atstos tiek karinę, tiek politinę valdžią. Iki tol būta minčių pastarąją perduoti užsienyje suformuotai vyriausybei ar organizacijoms, tačiau dėl didelio išeivių susiskaldymo tai pasirodė esą neįmanoma.
Galiausiai, anot istoriko, itin įdomus ir teisiškai vertingas pats dokumentas – LLKS Deklaracija. Nors partizanų vadai, N. Černiausko svarstymu, jau puikiai žinojo, jog greitų faktinių sprendimų nebus, politinė mintis diktavo, kad reikia palikti dokumentą, kuris ateityje, atstatant Lietuvą, bus svarbus.
„Kodėl teisiškai vertingas? Pabrėžta, kad Lietuva turi būti demokratinė valstybė, net nurodyta, kokias reformas vykdyti, kad turi būti desovietizacija, denacifikacija ir t. t. Jame daug teisinio išprusimo ženklų. Pats dokumentas nebuvo sukurtas tų aštuonių žmonių Minaičiuose, čia jie diskutavo, prirašė, bet šiaip dokumentas gyvavo jau keletą metų, vis papildomas buvo. O pradžią jam davė toks Alfonsas Vabalas-Gediminas, jis buvo vienintelis partizanas, kuris turėjo daktaro laipsnį, apsigynęs teisės disertaciją Sorbonoje, Paryžiuje. Akivaizdu, kad suprato, kaip dėlioti kalbą“, – teigė N. Černiauskas, akcentuodamas, jog Deklaracijoje minima net Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, atsiradusi vos prieš kelis mėnesius.
D. Pavalkio nuotr.
Pažvelgti į veidrodį
Parodai Vinco Kudirkos muziejuje skirta atskira erdvė. Jos centre stūkso veidrodinis simbolinis bunkeris, kurio išorėje atrasite aštuonių signatarų biografijas iki apsisprendimo, su jais susijusius, žmogiškąjį momentą išryškinančius eksponatus, o veidrodinio bunkerio viduje – 1949 m. vasario 16 d. LLKS Deklaracijos kopiją. Pasak N. Černiausko, lape nugulusią idėją parodos architektė Ieva Cicėnaitė išpildė meistriškai – kiekvienas lankytojas nuolatos mato tiek signatarus, tiek save, tad turi puikų laiką apmąstyti jų ir savo apsisprendimus.
D. Pavalkio nuotr.
Paroda bus eksponuojama metus laiko ir, anot muziejaus vedėjos Vidos Palionienės, tai paskutinė jos stotelė, taigi paskutinė proga ją apžiūrėti. Renginio metu V. Palionienė mielai pasidalijo ir savo asmeniniu santykiu – prieš šešerius metus „Apsisprendimo šifras: 19490216“ jai paliko didžiulį įspūdį ir patapo savotišku geros ir kokybiškos parodos etalonu. Be to, vadovė priminė, jog rajone vis dar neturime kraštiečio signataro Aleksandro Grybino-Fausto vardu pavadintos gatvės. Nors bandymų būta, į rajono vadovybę ji su bendražyge Rasa Duobaite-Bumbuliene kreipėsi net du kartus (2020 m., minint A. Grybino-Fausto 100-ąsias gimimo metines, ir praėjusią vasarą, kai Šakiuose buvo keičiami L. Giros ir P. Cvirkos gatvių pavadinimai), tačiau teigiamo atsakymo taip ir nesulaukė.
Tad kad ir ne tokių drastiškų, tačiau morališkai svarbių, eilėje laukiančių sprendimų ir apsisprendimų toli ieškoti nereikia. Belieka tikėtis, jog ši paroda tuos, kurie turi tuos sprendimus priimti, įkvėps ir paspartins.
Zigmas iš Plokščių:
