Rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, tradiciškai buvo susitelkta tylai ir prasmingam istorijos pamokų pasikartojimui. VDU Šakių „Žiburio“ gimnazija jau ne vienerius metus kviečia visą bendruomenę prisiminti šį tragišką puslapį ir nueiti „Atminties kelią“ į Batiškių kapines, kur 1941-aisiais buvo nužudyti beveik visi Šakiuose ir apylinkėse gyvenę žydai – vyrai, moterys, vaikai. Pilietinės iniciatyvos šiai datai įprasminti vyko ir kitur rajone.
Prie šakiečių gimnazistų prisijungė ir labai gausi Lukšių Vinco Grybo gimnazijos bendruomenė. Nuo penktos iki dvyliktos klasės moksleiviai kartu su mokytojais žygiavo nuo Lukšių į Batiškes, kad ten dalyvautų netradicinėje istorijos pamokoje. Lukšių Vinco Grybo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolita Zokienė pasakojo, kad su mokiniais dar iki šios datos kalbėjosi apie dar palyginti nesenus įvykius Šakiuose, o jie susidomėję klausėsi. Nužygiuoti 12 kilometrų daugumai sekėsi puikiai, o labiau pavargusius iki tikslo atvežė autobusiuku. Mokytojos neabejoja, o ir vyresniųjų klasių mokiniai linkčiodami pritarė, kad tokios netradicinės dienos ir pamokos įsimena geriau nei mokymasis tik iš vadovėlių.
Minėjime dalyvavo ir kitos mokyklos: Griškabūdžio gimnazija, Nemuno mokyklos Gelgaudiškio skyrius, Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Lekėčių skyrius.
VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoja Žaneta Pratusevičienė priminė, kad padedant simbolinį akmenėlį, kiekvienas pagalvotų apie svarbiausią – žmogiškumo pamoką – niekas, niekada, jokiomis aplinkybėmis neturi teisės žudyti kito žmogaus. V. Venslovaičio nuotr.
Pilietiškumo pamoka Batiškėse, kaip ir kasmet, prasidėjo nuo istorinių liudijimų.
„Tai buvo mūsų krašto tragedija – tie žmonės gyveno šalia mūsų tėvų, senelių, prosenelių“, – sakė VDU „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytoja Asta Urbaitienė. Jos kolegė Žaneta Pratusevičienė priminė, jog minime jau 84-uosius tragedijos metus, o kiekvienas prisiminimas – tai gyva istorija, perduodama jaunajai kartai. Simboline atminties gija tapo ir jos trumpas pasakojimas apie Teirę Goldoftą – „Žiburio“ gimnazijos abiturientą, kurio pavardė ilgą laiką buvo minėta tarp sušaudytųjų. Naujausios iš jo sūnaus pasiekusios žinios vis tik byloja, kad Teirė išgyveno Sibiro tremtį, vėliau emigravo į Izraelį.
„Tai rodo, kad mes turime tūkstančius skirtingų istorijų, kurių taip ir nesužinosime iki galo. Tuo metu visi pateko į blogio imperijų spąstus. Vienus mes susirenkame minėti birželio 14 d., kitus minime šiandien čia“, – pabrėžė Ž. Pratusevičienė.
Skambėjo ir tragiškų įvykių liudininkais tapusių šakiečių atsiminimai: apie žydus, vedamus kolonomis į Batiškes, apie moteris su kūdikiais ant rankų, apie klaidinantį pažadą, kad šeimos dar susitiks su vyrais... Tos istorijos kaskart jaudina vis iš naujo. Todėl taikliai renginyje nuskambėjo Šakių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Dariaus Aštrausko raginimas jaunajai kartai niekada nepamesti žmogiškumo: „Linkiu, kad gyvenimo kely jums nebūtų tokių skaudžių pasirinkimų. O jeigu kažkada taip ir nutiktų, kad vis dėlto nugalėtų žmogiškumas. Istorija kartais nutyli gerus darbus, kartais blogus darbus paviešina labiau. Bet iš tikrųjų, jeigu vaikščiosit po Šakių skverą, atkreipkite dėmesį į vieną nedidelę lentelę – joje surašytos lietuviškos pavardės tų žmonių, kurie taip pat rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis padėjo žydų tautybės žmonėms išlikti.“
Kadangi žydai tradiciškai ant savo kapų kaip pagarbą mirusiems neša akmenėlius, baigiantis minėjimui, mokiniai taip pat prie paminklo pagarbiai padėjo po akmenėlį.
„Tie akmenėliai yra simbolis ir pagarba sušaudytiems žmonėms. Ir kartu priminimas mums, kad niekas, niekada, jokiomis aplinkybėmis neturi teisės žudyti žmogaus. O suplanuotas žudymas jau yra genocidas. Ir mūsų pareiga atskirti gėrį, išsaugoti žmogiškumą ir nebijoti parodyti savo poziciją, kai reikia tą žmogiškumą apginti“, – kalbėjo Ž. Pratusevičienė.
Tą pačią dieną atminimo renginiai vyko ir Sudarge bei Pervazninkų kaime, kur taip pat ilsisi Holokausto aukos. Vietos bendruomenė drauge su bibliotekos ir mokyklos atstovais pagerbė ten palaidotus žydus.
Eduardas iš Griškabūdžio:
