Minint Valstybės atkūrimo dieną Šakiuose ir rajone vyko daug laisvei, bendrystei ir istorinei atminčiai skirtų renginių, prasidėjusių dar Vasario 16-osios išvakarėse. Tradiciškai į krašto šviesuolių rankas leidosi apdovanojimai, kaip niekad garsiai skambėjo priminimai, kad laisvė, kuria mes gyvename ir kvėpuojame, nėra savaiminė duotybė.
Prie bokšto – gyvas 1952-ųjų liudijimas
Penktadienio vidurdienį, kai VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijoje skambutis kvietė į pamoką, visa bendruomenė tradiciškai rikiavosi lauke į ilgą Trispalvių koloną. Artėjant Vasario 16-ajai, gimnazistai visuomet žygiuoja prie senojo vandentiekio bokšto, ant kurio 1952 m. anuometiniai gimnazijos vienuoliktokai iškėlė tautinę Lietuvos vėliavą.
Ši vieta Šakiuose seniai jau ne tik miesto inžinerinis statinys, bet ir savotiškas laisvės simbolis. Būtent čia prieš 74-erius metus suplevėsavusi Trispalvė sovietų okupuotoje Lietuvoje prilygo nusikaltimui. Septyni vaikinai ir keturios merginos už tai buvo suimti ir nuteisti kalėti lageriuose.
Ypač įtaigiai minėjime nuskambėjo vieno iš nuteistųjų – Broniaus Pašiūno – sūnaus, Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Šakių 405-os kuopos vado Raimondo Pašiūno pasidalijimas. Jis pasakojo, kad jo tėvas kartu su bendraminčiais nuo 1951 m. dalyvavo slaptoje organizacijoje „Laisvės sakalai“. Jaunuoliai priešinosi sovietų okupacijai – platino atsišaukimus, puoselėjo nepriklausomos Lietuvos idėją, nebijodami rizikuoti laisve ir gyvybe.
„Mano tėtis buvo atsakingas už informacinių lapelių platinimą. Jis pasakojo, kad Vasario 16-osios naktį lapelių platinti jis išvyko į Lukšius, tačiau buvo stribų sulaikytas ir uždarytas į areštinę, kai kiti jo bendraklasiai naktį iškėlė Lietuvos trispalvę šiame bokšte ir užrašė: „Kas nori mirti už tėvelį Staliną – prašom“, – pasakojo R. Pašiūnas. 
Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Šakių 405-os kuopos vadas Raimondas Pašiūnas. D. Pavalkio nuotr.
Išaušus rytui, šakiečiai pamatė virš miesto plazdančią Trispalvę ir suprato: laisvos Lietuvos dvasia gyva. Vėliava plazdėjo ilgai, nes niekas nenorėjo mirti už Staliną. Deja, netrukus KGB išaiškino gimnazistų organizaciją, ir visi jos nariai – Vytautas Tirlikas, Antanas Karalius, Bronius Pašiūnas, Danutė Baukytė, Onutė Vinterytė, Elena Baltrušaitytė, Elė Grybinaitė, Pranas Būčys, Augustinas Staniulis, Kazimieras Valaitis ir Pranas Jakaitis – buvo nuteisti 25-eriems metams kalėti Sibiro ar Kazachstano lageriuose, o B. Pašiūnas kalėjo Vorkutos ir Norilsko lageriuose, kur, kaip prisiminė jo sūnus, išgyventi padėjo ukrainiečių kalinių solidarumas.
„Jis pasakojo, kad kartą rusų kriminaliniai nusikaltėliai buvo nusitaikę jį nužudyti, tačiau ukrainiečiai jį užstojo ir išgelbėjo gyvybę“, – sakė R. Pašiūnas.
Todėl savo kalboje jis padėkojo ukrainiečiams už anuometinę pagalbą ir šiandieninį pasipriešinimą agresijai, ragindamas susirinkusiuosius nepamiršti, kad laisvė visais laikais reikalauja drąsos ir solidarumo. Dėkodamas dar ir gimnazijos bendruomenei už pilietiškumą, R. Pašiūnas pabrėžė, kad svarbiausia suprasti – laisvė nėra savaime suprantama, ji iškovota ir apginta konkrečių žmonių pasirinkimais.
Artėjant Vasario 16-ajai, VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė kasmet rikiuojasi į Trispalvių koloną ir nužygiuoja prie senojo vandentiekio bokšto, ant kurio prieš 74-erius metus suplevėsavo anuometinių gimnazistų iškelta Lietuvos vėliava. D. Pavalkio nuotr.
Renginio metu skambėjo dainos, buvo grįžta ir į gilesnį istorinį kontekstą – prisiminti 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, tarp jų – mūsų kraštiečiai Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir Jonas Vailokaitis. Paminėta ir 1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, kurią kartu su kitais partizanų vadais pasirašė Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas ir kuri okupacijos sąlygomis patvirtino Lietuvos valstybės tęstinumą ir tautos valią priešintis.
Reziumuodamas gimnazijos direktorius Rolandas Kučiauskas akcentavo, kad laisvė prasideda žmogaus viduje – nuo gebėjimo nesitaikyti su blogiu ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Džiaugdamasis, kad gali būti laisvas, jis to linkėjo ir gimnazistams.
Minėjimo pabaigoje tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, o šalia bokšto kasmet suplazdanti Trispalvė dar kartą liudija: laisvė nėra savaime suprantama – ją turime saugoti kasdien.
Valstybės atkūrimo diena – poeto Prano Vaičaičio šviesoje
Ši gyva gimnazijos pamoka tarsi davė pradžią kitiems, visą savaitgalį po rajoną pasklidusiems Vasario 16-osios renginiams. Dar išvakarėse, vasario 15-ąją, Sintautuose Lietuvos valstybės atkūrimo diena paminėta ypatingai – šventėje susijungė malda už Lietuvą, istorinė-mokslinė valanda, meninė programa ir tradiciniai Sintautų „Dobilo“ apdovanojimai, o šventės pagrindiniu akcentu tapo poeto Prano Vaičaičio 150-ųjų gimimo metinių minėjimas. 
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad valstybės ir laisvos spaudos neturėjusiai tautai lieka kalba bei žodis, o kraštietis poetas Pranas Vaičaitis sąmoningai pasirinko kurti lietuviškai. D. Pavalkio nuotr.
Po ryto pamaldų bendruomenė susirinko į istorinę valandą, skirtą poeto gyvenimui ir kūrybai. Keturi kviestiniai pranešėjai dalijosi savo įžvalgomis. Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Audrys Antanaitis pranešimui pasirinko asmeniškesnę kalbėjimo formą – mintis apie Praną Vaičaitį jis sudėjo į esė žanrą. Anot pranešėjo, P. Vaičaitis kūrė tuo metu, kai Lietuva neturėjo nei valstybės, nei laisvos spaudos, todėl „kas lieka tautai, kai ji neturi valstybės? Lieka kalba. Lieka tai, ko neįmanoma konfiskuoti – žodis“. A. Antanaitis pabrėžė, kad išsilavinęs jaunas žmogus galėjo rinktis ir patogesnį kelią, tačiau P. Vaičaitis sąmoningai kūrė lietuviškai.
„Institucijas kuria politikai, poetai kuria tautą“, – teigė jis, akcentuodamas kūrėjų vaidmenį tautos savivokai ir valstybės idėjai. Nes juk „kol gyva kalba – gyva ir tauta“.
Kiti pranešėjai taip pat papildė P. Vaičaičio paveikslą skirtingais aspektais. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė Eglė Keturakienė aptarė poeto kūrybą tautinio atgimimo kontekste, pabrėždama jos reikšmę stiprinant lietuvių savimonę ir laisvės idėją. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė Ieva Kristinaitytė išryškino socialinius motyvus Vaičaičio poezijoje – dėmesį paprastam žmogui, šeimai ir bendruomenei. O istorikė Vida Girininkienė pristatė laikmečio aplinkybes, formavusias poeto pasaulėžiūrą, akcentuodama spaudos draudimo ir tautinio sąjūdžio reikšmę jo kūrybai.
Tradiciniai „Dobilai“ šiemet įteikti trims Sintautų krašto žmonėms – Sandrai Vedegienei (dešinėje), Ingridai Zablackienei ir Tadui Kažemėkaičiui. R. Galinskienės nuotr.
Istorinę dalį meniškai pratęsė Sintautų kultūros salės mėgėjų meno kolektyvai – teatras „Unoras“ (vad. Audronė Bingelienė) ir folkloro kolektyvas „Santaka“ (vad. Jūratė Navickienė). Jie pristatė literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Šalis ta Lietuva…“, jautriai atskleidusią poeto gyvenimo ir kūrybos motyvus. Po pasirodymo gėlių puokštė, lydint Kudirkos Naumiesčio 410-os kuopos jauniesiems šauliams, buvo nunešta į Sintautų kapines ir padėta ant P. Vaičaičio kapo.
Šventės metu tradiciškai įteikti Sintautų „Dobilo“ apdovanojimai krašto šviesuoliams. Šiais metais už meninių idėjų kūrybinę raišką Veršių kaimo erdvėse apdovanota Sandra Vedegienė, už meninių idėjų raišką puošiant Sintautų miestelio erdves – Ingrida Zablackienė, o už sportinius pasiekimus, kurie garsina seniūnijos vardą, įvertinimas skirtas jaunajam sportininkui Tadui Kažemėkaičiui. Šventę vainikavo Naisių vasaros teatro aktorių akustinis koncertas, subūręs bendruomenę šventiškam pasibuvimui. Susirinkusius sveikino Seimo narys Darius Jakavičius, savivaldybės meras Raimondas Januševičius, savivaldybės tarybos narė, Kultūros ir meno komiteto pirmininkė Rima Rauktienė bei Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas.
Laisvė – nėra duotybė
Vasario 16-osios renginiai Šakiuose prasidėjo šv. Mišiomis, po kurių minėjimas tęsėsi prie savivaldybės pastato, kur kalbomis pirmiausiai gręžtasi į praeitį, į krašto signatarus, kurie, kaip kalbėjo meras R. Januševičius, įrodė, kad maža tauta gali nuveikti didžius darbus.
„Šių dienų pasaulis siunčia nerimo ženklus, tačiau būtent dabar turime suprasti, kad laisvė nėra duotybė, kurią gavome kartą ir visiems laikams. Tai nuolatinis kūrybos procesas, kai pasitikime vienas kitu, kasdieniu darbu kuriame saugumą sau ir savo vaikams“, – sakė meras ir pabrėžė, kad signatarai nebijojo apie laisvą Lietuvą svajoti net sunkiausiomis sąlygomis, tad ir mes neturime bijoti kurti savo krašto ateities, remdamiesi vertybėmis, kurias jie mums paliko, ir linkėjo būti vertiems tos praeities ir laisvės, kurią mums iškovojo.
Tylos minute pagerbiami žuvusieji už Lietuvos laisvę, nuaidi pagarbos salvės už Lietuvos valstybę, už valstybės žmones ir už taiką. Meras vicemerei bei bendruomenių atstovams įteikia trispalves puokštes, skirtas padėti ant Vinco Kudirkos kapo Kudirkos Naumiestyje bei prie Lietuvos himno autoriui skirto memorialo Šakiuose, visų trijų signatarų tėviškėse bei prie A. Grybino-Fausto paminklo Lukšiuose.
Šakiuose „Aitvaro“ nominacijomis įvertinta Kudirkos Naumiesčio bendruomenė, Šakių viešoji biblioteka, Vaiguvos lauko galerijos Plokščiuose puoselėtojai, taip pat Vitas Girdauskas bei Antanas Bajerčius. Įteiktos ir kultūros bei Reginos Motienės premijos. D. Pavalkio nuotr.
Jau vakarop Šakiuose iškilmingo renginio metu „Aitvarai“ leidosi į krašto šviesuolių rankas. Kalbėta, kad būtent žmonės, kuriantys, dirbantys ir rodantys pavyzdį kitiems, ir yra Lietuva, dėl kurios mūsų seneliai ir proseneliai tiek daug paaukojo... Sveikinimus susirinkusiems skyręs Seimo narys Darius Jakavičius ir vėl gręžėsi į signatarus, svarstė, kokie motyvai vedė pasiaukojamo darbo Tėvynei keliu.
„Kad ir kokio tikslo būta, aišku, kad visų šių trijų signatarų gyvenimai gali būti geriausias pavyzdys kiekvienam šiandienos lietuviui ir proga pamąstyti apie tų laikų politinę kultūrą ir drąsą, parenkant kelią lietuvių tautai Europoje bei pasaulyje“, – kalbėjo D. Jakavičius, citavęs J. Vailokaičio testamentinį laišką, kuriame signataras svarstęs, jog jei nori žmogus bent kiek šioje žemėje laisvės rasti, tai gyvenimą reikia grįsti nuolatiniu darbu, o ypač – artimo meile. 
Šakių viešoji biblioteka apdovanota už originalių formų pritaikymą prakalbinant Zanavykų krašto istorinę atmintį. D. Pavalkio nuotr.
Pirmasis „Aitvaras“ už bendrystę ir sutelktumą įgyvendinat Kudirkos Naumiesčio – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – idėjas įteiktas Kudirkos Naumiesčio bendruomenei. Šakių viešoji biblioteka apdovanota už originalių formų pritaikymą prakalbinant Zanavykų krašto istorinę atmintį. Vaiguvos lauko galerijos puoselėtojams įvertinimas skirtas už unikalios gamtinės erdvės, kultūros, meno ir bendruomeniškumo jungtį. Vitui Girdauskui „Aitvaras“ skirtas už savojo krašto ambasadorystę ir rūpestį jo kultūriniu paveldu. Kaip Laisvės kovų atminties liudytojas apdovanotas Antanas Bajerčius, kurį sveikinant ir išreiškiant pagarbą plodama atsistojo visa salė. Renginio metu kultūros premija už ilgametį savanorišką darbą saugant ir puoselėjant Gražiškių kultūros paveldą bei telkiant bendruomenę prasmingoms kultūrinėms iniciatyvoms įteikta Ingridai Dereškevičienei, o Kauno zanavykų bendrijos pirmininkės Reginos Motienės premija už išskirtinius akademinius ir asmeninius pasiekimus šiais metais skirta Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivei Vytei Jomantaitei.
Apdovanojimai – ir kitose rajone vietose
Prasmingų akcentų netrūko ir kitose rajono vietose. Štai Kudirkos Naumiestyje tradiciškai to krašto šviesuoliams įteiktos „Varpo“ nominacijos. Už viso gyvenimo pedagoginį darbą, lietuviško žodžio, tautinių ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą bei neišdildomą dvasinį pėdsaką mokinių ir bendruomenės atmintyje apdovanota Marijona Undraitienė. Už kūrybinę iniciatyvą ir indėlį kuriant ženklą „Mano Naumiestis“, įprasminantį Kudirkos Naumiesčio – Mažosios Lietuvos kultūros sostinės 2025 – vardą, apdovanojimas įteiktas Aurimui Staugaičiui ir Andriui Venciui. Bendruomenės centrui „Santaka“ (pirmininkė Loreta Adomaitienė) įvertinimas taip pat skirtas už indėlį įgyvendinant Mažosios kultūros sostinės veiklas. Už meninių idėjų kūrybinę raišką puošiant Kudirkos Naumiesčio erdves įvertinta Rasa Staugaitienė, o Vilijai Leščevičienei „Varpas“ skirtas už rūpestį ir pagalbą savo krašto žmonėms.
Kudirkos Naumiestyje tradiciniais „Varpais“ įvertinti (iš kairės) Aurimas Staugaitis, Marijona Undraitienė, Vilija Leščevičienė, Rasa Staugaitienė ir Loreta Adomaitienė. A. Raukčio nuotr.
Lukšiuose „Žmogus yra didis“ apdovanojimai taip pat skirti labiausiai pasižymėjusiems kraštiečiams. Tad čia už pilietiškumą, neabejingumą savo kraštui bei įkvepiančią ir pozityvią energiją bendruomenei apdovanota Genovaitė Jančaitienė. Už prasmingą ir ilgametį darbą, aktyvią visuomeninę bei bendruomeninę veiklą ir reikšmingą indėlį kultūros vertybių puoselėjimui apdovanojimas įteiktas Jonui Bakui. Adas Burkšaitis įvertintas už talentą, kūrybiškumą ir tarptautinius pasiekimus, garsinant miestelio vardą ir įkvepiant jaunimą. Pranciškus Puidokas – už nuoširdžią meilę gimtajam kraštui, kūrybinius ir mokslinius pasiekimus bei Lukšių miestelio vardo garsinimą gėlių veislėse. Laimiui Linertui apdovanojimas įteiktas už indėlį į miestelio sportinį gyvenimą bei bendruomenės vienijimą. 
Lukšiuose „Žmogus yra didis“ nominacijos įteiktos (iš kairės) Adui Burkšaičiui, Pranciškui Puidokui, Genovaitei Jančaitienei, Jonui Bakui ir Laimiui Linertui. L. Poškevičiūtės nuotr.
Griškabūdyje prigyja tradicija Valstybės atkūrimo dienos proga kraštiečiams įteikti „Spindulio“ apdovanojimus. Šiais metais jie skirti: Stanislovui Černevičiui – žmogui, kuris dosniai dalijasi savo laiku ir širdimi su Patašinės kaimo bendruomene ir savo darbu įkvepia pasitikėjimą ir viltį ateities kartoms; Marijui Užupiui – Griškabūdžio krašto ambasadoriui, kuriam krepšinis įaugęs į genus, o jo labdaringa veikla neša gėrį ir džiaugsmą Griškabūdžio krašto žmonėms; Eglei Tamulytei – kultūros nešėjai, savo kūryba ir veikla praturtinančiai bendruomenės dvasią ir puoselėjančiai menines vertybes bei savo veikla garsinančiai Griškabūdžio kraštą.
Griškabūdyje „Spindulio“ apdovanojimai skirti (iš kairės) Marijui Užupiui, Eglei Tamulytei ir Stanislovui Černevičiui. Organizatorių nuotr.
Akivaizdu, kad išties turtingas kraštas esame. Ne tik praeitimi, išskirtinėmis asmenybėmis, kūrusiomis mūsų Valstybę, bet ir dabartimi, kurioje augame, kurioje skleidžiasi šalies ateitis, netrūksta atkakliai, darbščiai dirbančių žmonių. Būtent jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, ir esame Lietuvos, už kurią tiek kovota, paaukota, kūrėjai.
Eduardas iš Griškabūdžio:
