Penktadienį, brendant šlapiu šaligatviu link Šakių kultūros centro ir skaičiuojant, kiek pilka spalva gali turėti atspalvių, visai nesitiki, kad kažkur jau gerokai šilčiau, gatvių kavinukėse be jokios skubos sėdiniuoja žmonės, pro šoną švilpia „Vespos“ ir verda itališkas gyvenimas. Būtent tokį jį galima rasti ar atpažinti gydytojo psichiatro Audriaus Starkausko fotografijose. Parodoje – neapolietiškas šurmulys, spalvų gausa ir savita to miesto romantika. Su fotoaparatu gydytojas bičiuliaujasi jau ne vienerius metus, tad ši paroda – tikrai ne pirmoji jo kūrybinėje kelionėje. O šis vasaris jam ypatingas ir asmeniškai – visai neseniai jis minėjo pusapvalę sukaktį.
Parodos ašis – žmonės. Ne turistiniai atvirukai ar gražūs rakursai, o veidai, kurie, kaip pats autorius sakė, užkimba. A. Starkauskas atvirai prisipažino, kad Lietuvoje fotografuoti jam sunkiau, o išvažiavus „toliau už Lietuvos“ fotografavimas iškart atsiveria. Neapolyje – ypač: tris dienas jis nefotografavo nieko kito, tik žmones. Jo pasakojimas gyvas, o žmonės ir gyvenimas rodomi tokie, kokie yra – be pagražinimų ir filtrų.
Jis sako, kad vieną tikrai parsivežė iš Neapolio – pačią miesto logiką, nes „ten tinka ir grožis, ir šiukšlynai, ir architektūra, ir šventi dalykai – viskas vienoj krūvoj“. Ir būtent tai tampa parodos ašimi, o jau žiūrovas pats nusprendžia, kaip žiūrėti – gražiai ar negražiai. Parodos autorius mąsto paprastai: „kaip žiūrėsi, taip ir bus“.
Kai aplink tvyro pilkuma ir dar tik nujaučiamas bundantis pavasaris, spalvingos, ryškios, tikru gyvenimu alsuojančios Audriaus Starkausko fotografijos tapo tikra atgaiva lietuviškai akiai. D. Pavalkio nuotr.
Šį matymą puikiai papildo ir parodos anotacija – autoriaus ranka užrašytas tekstas, tarsi sufleruojantis ir pačios parodos pavadinimą „Iš už kampo...“ A. Starkauskas anotacijoje pastebi, kad ne visi nori būti fotografuojami – gal dėl nepasitikėjimo savo išvaizda ar fotografu, o gal dėl kitų priežasčių. Ir čia pat jis pasiūlo ir savo „metodą“, kuriuo dalijosi kalbėdamas. Jis pasirinko Neapolyje vaikščioti su fotoaparatu ant pilvo, nutaisęs kvailo turisto išraišką tam, kad nepavogtų emocijos, o ją pamatytų. Ironiška, bet būtent taip jis ir pats, sako, tapo stebimas – kito fotografo. „Pirmas jausmas – nejaukumas, o paskui ateina kita mintis, kad tarp visų jis pastebėjo būtent mane. Vadinasi, esu įdomus“, – dalijasi A. Starkauskas ir priduria, kad tokio jausmo linkėtų visiems, kuriuos fotografuoja gatvėje „iš už kampo“.
Jo žmona Laima tą vakarą pasirinko irgi netradicinę natą, juokdamasi, kad dažniau vyrą kritikuoja, o šįkart negailėjo pagyrų už atpažįstamą, savitą braižą: „Pamatai fotografiją ir ji jaudina – ne dėl triuko ar efekto, o dėl gebėjimo ištraukti iš veido tai, ką dažniausiai praleidžiame – nuotaiką, charakterį, vieną akimirką, kuri iškart atrodo kaip istorija.“ Paroda išties pasakoja ne apie vietas, o apie gyvenimą, kuris vyksta garsiai, arti, kartais net labai per arti. Ir apie tai, kad grožis neprivalo būti sterilus.
D. Pavalkio nuotr.
„Neapolis greičiausiai taip patiko dėl to, kad ten labai daug gyvybės… Mes, šiauriečiai, gal ne visai įpratę prie tos gausybės žmonių, to šurmulio ir šiukšlių, bet ten tarp viso to yra labai daug grožio ir tas junginys labai užveda“, – dalijosi mintimis L. Starkauskienė, nepraleisdama progos pasakyti, kad dalis nuopelno dėl įvykusios parodos yra ir jos, nes ji šeimoje yra kelionių idėjų generatorė ir planuotoja.
Parodos atidarymo atmosfera palengva iš tikrųjų įgavo itališkų spalvų. Skambėjo Šakių kultūros centro vyrų ansamblio „Akordas“, kuriame dainuoja ir pats parodos autorius, dainos. Dar ilgokai netilo kalbos, nes žmonėms rūpėjo, kaip gimė vienas ar kitas kadras, o dar svarbiau buvo sužinoti, ar jis tuos žmones tiria ir profesiniu žvilgsniu. Kiti gi klausinėjo, kada ateis laikas parodai iš Lietuvos.
O pats A. Starkauskas baigdamas buvo atviras: „Dalies kadrų tiesiog neišdrįsti padaryti. Pamatai – fainas kadras, bet galvoji – gausiu į snukį, jei bandysiu fotografuoti. Tų kvadratinių dalykų galvoje labai daug, ir gaila, kad jų niekas nepamatys.“
Eduardas iš Griškabūdžio:
