Penktadienį, Tarptautinės gimtosios kalbos dienos išvakarėse, Šakių viešojoje bibliotekoje, kaip ir kasmet, surengta kalbos šventė. Tradicija, gyvuojanti nuo 2019-ųjų, vėl sutelkė gausią bendruomenę į Jono Augustaičio vardinės statulėlės „Raidė A“ įteikimą. Šiemet ji atiteko kraštiečiui poetui Tomui Vyšniauskui. Lietuviškas žodis tą vakarą skambėjo sodriai – mąslus ir šmaikštus suaugusiųjų kalbose, gaivus ir gyvas jaunimo lūpose.
Dar prieš prasidedant popietės renginiui stabtelėta kapinėse – su gėlėmis ir žvakėmis tyliai nusilenkta mokytojo lituanisto Jono Augustaičio (1919–2010) atminimui. Šakių krašte jis išliko tvirtu kalbos autoritetu – sergėjo zanavykų šnektą, rinko kalbos duomenis, buvo pagerbtas Jono Jablonskio premija, o nuo 2009-ųjų tapo ir Šakių garbės piliečiu. Zanavykijoje kalbos ir tautiškumo simboliu tapusio mokytojo J. Augustaičio įamžinimo iniciatorė, Šakių kultūros ambasadorė Lina Eringienė vėliau, renginio metu, taikliai pastebėjo, kad jis buvo daugiau nei mokytojas: „Tai buvo ne profesija – tai gyvenimo būdas.“
„Kalba – žmogaus kultūros esmė“, – teigė kadaise mokytojas J. Augustaitis, primindamas, kad lietuviškas žodis jam buvo „katekizmas, kertinis akmuo“, nuo kurio atsispyręs galėjai žvelgti į pasaulį.
Bibliotekoje tą vakarą skambėjo ir Prano Vaičaičio poezija. Minint poeto 150-ąsias gimimo metines, jo žodis tarsi simboliškai atrakino renginio programą, kviesdamas šiltam pokalbiui visus gausiai susirinkusius. Pranešimus ir sveikinimus jautriai įprasmino Šakių „Varpo“ mokyklos solistai bei etnokultūros studija – jų dainos ir pasakos tapo natūraliu vakaro pulsu, suteikusiu šventei jaukumo ir prasmingų apmąstymo pauzių.
Kreipdamasi į publiką rašytoja Aldona Ruseckaitė palietė jai skaudžią temą – rusiškus keiksmažodžius, kuriuos vartoja įvairių socialinių sluoksnių žmonės, dažnai net nesusimąstydami, kad kalba buvusio okupanto kalba. D. Pavalkio nuotr.
Kalba – stebuklas, kurį lengva sužeisti
Kviestinė viešnia, rašytoja Aldona Ruseckaitė prisipažino nesanti teoretikė, todėl dalijosi savo asmeninėmis įžvalgomis bei nuogąstavimais apie kalbą.
„Jeigu mes šiandien kalbame, kad kalba yra kultūra… man yra gana liūdna“, – prisipažino ji, atvirai įvardydama tai, kas ją seniai žeidžia: lietuvių kalba yra užteršta rusiškais keiksmažodžiais. Ją skaudina, kad keikiasi visi, nepriklausomai nuo statuso, o moksleiviai neretai net nebesusimąsto, jog keikiasi buvusio okupanto kalba. Viešnia kvietė susimąstyti apie savivoką: „Kaip atsikratyti okupacijos šešėlio, jei jis gyvena mūsų kasdienėje šnekoje?“
Kreipdamasi į publiką rašytoja Aldona Ruseckaitė palietė jai skaudžią temą – rusiškus keiksmažodžius, kuriuos vartoja įvairių socialinių sluoksnių žmonės, dažnai net nesusimąstydami, kad kalba buvusio okupanto kalba. D. Pavalkio nuotr.
A. Ruseckaitė mintimis grįžo į savo šeimą, į vaikystę, kurioje didžiausias keiksmažodis buvo pavadinti kitą rupūže. Savo mintis ji sutvirtino Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais apie keikūnus, primindama paprastą, bet svarbią tiesą: kalba nėra neutrali – ji kuria žmogaus ir bendruomenės veidą. Tačiau baigdama pranešimą A. Ruseckaitė nenorėjo likti su priekaištu, tad pabrėžė pagarbą lietuvių kalbai, kuri lyg per stebuklą išliko – per Mikalojų Daukšą, per spaudos draudimą, per slaptas mokyklas, per leidybą Rytų Prūsijoje.
„Kalba išliko, nes ją nešė paprasti žmonės. Todėl gaila, kai ji šiandien niokojama iš vidaus – ne prievarta, o abejingumu“, – kalbėjo ji.
Humoras, šaknys, faktai ir „Raidė A“
Žinoma, šventės kulminacija buvo laureato paskelbimas. Jį pristatydama Šakių viešosios bibliotekos laikinoji direktorės pavaduotoja Jurgita Savickienė vardijo jo apdovanojimus, nepamiršdama apibūdinti ir kūrėjo laikysenos. Jos žodžiais, tai „šiuolaikinės kartos kūrėjas, išsiskiriantis itin jautriu ir novatorišku kalbos vartojimu“, kurio poezija „geba kalbėti šiandienos žmogaus balsu“. Už debiutinę knygą „Įelektrinto piemens“ poetui skirta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija, vėliau pelnyta „Atokių stočių“ premija už literatūrinę ir visuomeninę veiklą, o už rinkinį „Vokais išvirkščiais“ jam įteikta Antano Miškinio literatūrinė premija. T. Vyšniausko balsas girdimas ir kultūrinėje spaudoje – recenzijose, straipsniuose, literatūriniuose renginiuose, darbuose su jaunaisiais kūrėjais.
D. Pavalkio nuotr.
Atėjus apdovanojimo akimirkai, salėje aiškiai buvo juntama – apdovanojimas keliauja savam žmogui – gimusiam ir augusiam Šakiuose, nepraradusiam zanavykiškos šnektos grožio ir gero humoro jausmo. Titulai titulais, bet kai mikrofoną paėmė pats laureatas, oficialumai liko popieriuje ir viskas virto gyvu dalijimusi apie... buvimą.
„Dabar jaučiuosi baisiau negu dvyliktoj klasėj prie lentos pakviestas“, – prisipažino laureatas, akimis salėje suskaičiavęs savo mokytojas, tačiau tai nesutrukdė pasileisti jo kalbos upei, kurioje dailiai bangavo ir Prano Vaičaičio eilutės, ir zanavykiškas praktiškumas, ir smagi autoironija apie „mėšlą ir noragus“. Nuskambėjo aiški mintis: populiarumas jam nėra tikslas.
„Nežinau, ar reikia būti populiariam. Žinau, kad reikia būti kažkaip“, – sakė Tomas, pridūręs seną tiesą, kad savam krašte pranašu nebūsi, pajuokavo, kad kažkas salėje tikrai jį atsimena „su snargliu panosėje ar skyle kelnėse“, todėl įvertinimas iš Šakių tampa tik dar brangesnis. „Raidė A“, svarstė jis, yra kaip simbolis – pradžia, kurią gauni iš savo žemės.
„Pirmą raidę gavau Šakiuose“, – sakė jis, pridėdamas, kad ištarus „A“ norisi pasiekti ir „Ž“ – ilgas tas kelias, nors tarp datų kartais atrodo tik brūkšnelis.
D. Pavalkio nuotr.
Padėkos laureato kalbos pabaigoje buvo tikros ir šmaikščios. Mokytojams jis dėkojo „kad partempdavo mus iš „Boso“ baro į mokyklos suolą“, kaimynams – „kad nerašė pareiškimų“, valdžios atstovams – kad randa laiko kultūrai, o žmonai ir šuniukams – kad „toleruoja“ jo santykį su eilėraščiu. O jei be humoro – dėkojo visiems už pagerbimą ir paskendo sveikinimų lavinoje.
Sveikinimų tą vakarą sulaukė ne tik jis – renginį vainikavo dar viena šilta akimirka: pasveikinta ilgametė kultūros puoselėtoja, Šakių garbės pilietė ir „Raidės A“ laureatė Augenija Kasparevičienė, mininti gražią asmeninę sukaktį. Tokie momentai primena, kad kultūra gyva ne vien programose, bet labiausiai pačiuose žmonėse.
O „Raidė A“ Šakiuose ir toliau atlieka savo misiją: ji kasmet byloja J. Augustaičio laikyseną ir primena, kad žodis čia vis dar turi namus.
Eduardas iš Griškabūdžio:
