„Gyvenu kaip šoku“ – į tris žodžius savo gyvenimo filosofiją sutalpina Laura Saunorienė, parodydama šią frazę, ištatuiruotą ant raktikaulio. Scenoje ji jau tris dešimtmečius, nors pasas tebyloja tik apie 45-uosius jos gyvenimo metus. Ir tas „skersas“, kaip pati juokauja, asmeninis jubiliejus lieka nuošalyje, nes profesinė sukaktis jai svarbesnė. Tai, ką Laura veikia kasdien, neįsprausi nei į pareigybės aprašymus, nei į titulų ar apdovanojimų eilutes. Scena jai – ne vien kūrybinės saviraiškos vieta. Tai būsena... ir jos būdas būti šiame pasaulyje.
Per tuos tris dešimtmečius Laura tapo ne tik gerai pažįstamu veidu Šakių kultūros lauke, bet ir viena tų, kurioms tik dalyvauti kultūroje neužtenka – reikia generuoti idėjas, kurti, šokti, dainuoti, kituose uždegti ugnį. Jos veiklų spektras platus – nors viskas kadaise prasidėjo šokiu, aerobika, vėliau įsisuko lyg smagi centrifuga su režisūra, renginiais, scenarijų rašymu, renginių vedimu ir spektakliais, į kuriuos plūsta ne tik vietos žiūrovai. Klausantis Lauros pasidaro aišku: ši moteris niekada nesirinko ramaus, patogaus, iš anksto suplanuoto kelio. Greičiau priešingai – ėjo ten, kur vedė vidinis impulsas.
„Nuobodžiai gyventi – ne man, tiesiog negaliu ir nemoku“, – atvira Laura. 
Tris dešimtmečius kūryboje skaičiuojanti Laura Saunorienė sako, kad svarbiausia – ne skaičiai, o per gyvenimą sukaupta patirtis. Asmeninio archyvo nuotr.
Ji sako, kad kūrėjos misiją jai greičiausiai bus pamėtėjusi pati Visata, o artimieji leido tam skleistis, nes nuo pat vaikystės, tik išgirdusi muziką, mergaitė nenustygdavo vietoje, o vidinė jos energija ir charizma tarsi savaime vedė į sceną. Vos penkiolikos Laura atsidūrė „Gražiausios zanavykės“ rinkimuose. Ten ji sušoko pirmąjį savo pačios sukurtą šokio numerį – ir nuo tada kūrybinis traukinys jau riedėjo pats.
„Jeigu man taip atrodė, aš taip ir dariau“, – šypsodamasi prisimena Laura.
Šiandien, sako ji, į daugelį dalykų jau žvelgia gerokai sąmoningiau – su daugiau patirties ir aiškesniu supratimu, kas ir kaip veikia. Bet juk vidinis variklis liko tas pats!
„Negaliu būti ten, kur nėra kūrybos, gyvo proceso, idėjos virsmo reginiu. Nors gyvenimas man suteikė ne tik kūrėjos, bet ir administratorės, organizatorės, vadovės patirčių, aiškiai žinau, kad net aukščiausi postai man laimės nesuteiktų“, – atvirai kalba pašnekovė, šiuo metu kaip tik gavusi laikinai pasimatuoti Šakių kultūros centro direktoriaus kėdę.
Laura ir apie konkurenciją kalba beveik nustebusi, tarsi iki galo nesuprasdama, kodėl žmonės tiek daug energijos išeikvoja lygindamiesi su kitais. Jai kaip tik svarbiau kurti erdvę, kurioje gero žodžio ir vietos po saule užtenka visiems. Gal todėl ir per pastarąjį trisdešimtmetį šalia jos visapusiškai užaugo ne viena karta. Vieni atėjo dar būdami vaikai ir dabar jau į šokio teatrą atveda savo vaikus, kita kategorija – suaugusiųjų, kurie gal net manė, kad scena ne jiems. Pasirodo, klydo. Būtent tokie egzemplioriai, pasak Lauros, ir tampa jos energijos šaltiniu.
„Kai pamatau, kaip žmogus iš susigūžusio, bijančio po truputį scenoje išsitiesia ir išeina į priekį, va, čia yra mano kuras“, – sako ji ir tiki, kad svarbus ir pats virsmas, ir patikėjimas, kad gali. Laura neslepia, kad gyvenime jai viskas patinka vienodai – ir dainuoti, ir kurti sceninį vaizdą, galvoti, kas kaip atrodys, siūti drabužius ir režisuoti, jungti skirtingus menus į vieną visumą, dirbti tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Kai manęs paklausia, iš kur semiuosi energijos ir idėjų, pati susimąstau... Esmė turbūt ta, kad aš fiksuoju patikusias detales ir matau ištisas vizijas, kurios manyje nenurimsta tol, kol nebūna įgyvendintos“, – pasakoja Laura.
Vis dėlto po išoriniu tempu slypi ir ribos, apie kurias ji drįsta prabilti. Buvo ir toks laikas, kai jautėsi taip stipriai perdegusi, kad teko sustoti, atsitraukti, persidėlioti. To etapo Laura nedramatizuoja. Atokvėpį, sutapusį su karantinu, ji išnaudojo naujiems dalykams mokytis: pradėjo siūti ir taip priartėjo prie dar vienos senos svajonės – kurti drabužius ir užsiimti dizainu. Paprastai Laura priima ir savo amžių. Sako net nemėginanti iš tų skaičių išspausti ypatingą prasmę.
„Taip ar taip metai eina. Nori nenori – po kiekvieno gimtadienio daraisi vyresnis. Tokie dėsniai“, – sako ji.
Tačiau tarp eilučių tarsi pavyksta perskaityti ir kitą jos mintį, kad tikrasis jos amžiaus matas – ne skaičiai pase, o nugyventų kūrybinių metų tankis. Laura pati mane sustabdo, kai chronologiškai bandau atsekti visas jos kūrybos stoteles, kolektyvus, jų pavadinimus, tikslius metus. Trisdešimtmetis scenoje jai svarbi sukaktis tuo požiūriu, kad joje telpa visas patirtas gyvenimas – tiek asmeninis, kai šalia širdžiai mielų darbų užaugino savo vaikus, tiek kūrybinis, kuriame tiek daug išjausta, išmylėta, išgyventa, sukurta.
O manantiems, jog tik didmiesčiuose verda tikras kultūrinis (ir ne tik) gyvenimas, Laura apie Šakius kalba be jokio provincijos komplekso. Priešingai, ji įsitikinusi, kad čia „vieni pliusai“ ir niekada netroško būti didmiesčio dalimi. Galbūt kartais tas mažo miesto artumas ir tampa nuovargio šaltiniu, nes čia nepasislėpsi, nepranyksi minioje, čia pietų pertrauka dažnai virsta darbo tęsiniu... Bet kai nutyla renginių ir repeticijų šurmulys, ji sako su malonumu grįžta pas mamą į vienkiemį, gerdama kavą klausosi paukščių, ant liepto daro mankštą ir mėgaujasi lėta akimirka. O kai prireikia tikro atsijungimo, jos mintys dažnokai krypsta į Italiją. Apie šią šalį ji kalba ne kaip atsitiktinė turistė, o kaip žmogus, kuris vidumi jau seniai ten kažką sau susikūrė. Išduoda, kad net italų kalbos pradėjo mokytis ir valiūkiškai šypteli, kad net ir vardas jos itališkas...
„Svajoju turėti namus Italijoje...“ – apie vieną iš savo ateities vizijų prasitaria energija trykštanti moteris. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Tikriausiai būtent drąsa atsigręžti į praeitį, gyventi dabartyje ir nebijoti svajoti apie ateitį Laurą ir daro tokia ryškia asmenybe. Gulėti ramiai ant sofos – ne jai.
„Jeigu neįgyvendinčiau idėjų, tada man būtų blogai“, – prisipažįsta ji. Klausantis šių žodžių tampa aišku, kad scena Laurai – erdvė, kurioje ji tiesiog gyvena, o kūryba – gyvenimo būdas. Jai reikia virsmo, daugybės veiklų vienu metu, žmonių, kuriuos galima įkvėpti, ir idėjų, kurios privalo išvysti dienos šviesą. Ji vis dar eina pirmyn: šokdama, kurdama, dirbdama ir mylėdama tai, ką daro.
Pasidžiaugti nueitu keliu, kuriame susipina šokis, muzika, spektakliai ir susitikimai su žmonėmis, L. Saunorienė kviečia kovo 20 d. Šakių kultūros centre. Kūrybiniame vakare-koncerte „Gyvenu kaip šoku“, kaip sako pati Laura, bus visko, todėl laukiami visi.
„Neneškite gėlių – man daug mieliau jūsų šypsena, apkabinimas ir buvimas kartu“, – šypteli ji.
Eduardas iš Griškabūdžio:
