Sekmadienį, birželio 14-ąją, paminėta Gedulo ir vilties diena bei 85-osios masinių Lietuvos gyventojų trėmimo metinės. Šakiuose tradiciškai stabtelta prie tremtinių ir politinių kalinių memorialo Šakių kapinėse, tautos tragedijai atminti skirti renginiai vyko ir kitose rajono vietose. Oras nelepino ir tądien keliskart iš dangaus pasipylė lietus, tarsi simbolizuojantis mūsų tautiečių išlietas ašaras, sudaužytus likimus, prarastus gyvenimus...
Prieš 85-erius metus prasidėję masiniai trėmimai sugriovė šimtų tūkstančių mūsų tautiečių gyvenimus, o pirmiausia sovietų okupacinė valdžia trėmė Lietuvos politinį, karinį ir ekonominį elitą. Ši pirmoji banga buvo skirta sunaikinti tautinį identitetą ir suniveliuoti visuomenę.
Skaudžiais ištremtųjų likimais, tremtinių liudijimų nuotrupomis renginio metu dalijosi Zanavykų teatro skaitovės, priminusios skaudžią Lietuvos žaizdą, kuri net po 85-erių atminties metų tebekraujuoja, o šiandieniniame geopolitiniame kontekste tarsi iš naujo verčia permąstyti tautos tragediją. Tačiau, kaip kalbėta, tai ne tik gedulo ir skausmo, bet ir vilties diena, nes būtent viltis lydėjo mūsų tautiečius, kad jie grįš į Tėvynę, mūsų žmonės parodė, kokie stiprūs, ištvermingi ir nepalaužiami jie yra. Ir būtent į tai šiandien reikėtų remtis.
Šiandien, kaip kalbėjo viena iš vedėjų Rima Rauktienė, turime jau kitą viltį – kad tokios žaizdos ir išgyvenimai nesikartos. Panašiomis mintimis dalijosi ir evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas, vylęsis, kad tragedijos nesikartos.
„Norėtųsi, kad to nereikėtų pajusti, bet, matydami šiandieninį pasaulį, mes negalime pasakyti, kas bus, negalime pasakyti, ar nereikės palikti namų. Niekada negalvojau, kad rūpinsimės tokiais dalykais kaip evakuacija, degalų rezervas“, – kalbėjo dvasininkas, linkėjęs vilties, kad nei mums, nei mūsų vaikams nereikėtų iškęsti to, ką iškentė mūsų tremtiniai.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į tą istorijos dalį, kurios tarsi nenorime girdėti, nes ir prisiminimuose skambėjo, kad atėjo ir iš namų nakčia vedė „jie“ – kalbėję rusiškai, kitu laiku atėjo kalbėję vokiškai, bet juos lydėjo ir kalbėję lietuviškai, tad vėlgi reikia vilties, kad nesikartos tai, kai rodoma į duris, jog kažkas už jų ne taip mąsto, ne tokį tikėjimą išpažįsta.
Meras Raimondas Januševičius taip pat kalbėjo apie viltį ir kad mūsų atsakomybė ateities kartoms šias skaudžias pamokas perduoti, neleisti pamiršti juodųjų istorijos puslapių. Jis linkėjo tarpusavio vienybės, kad nesileistume skaldomi iš vidaus.
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių skyriaus vadovė Irena Haase sakė, kad viltis yra ir ji turi vesti į priekį, nes tremtiniai net Sibiro platybėse neprarado būtent vilties, svarbiausia – nepulti į neviltį ir būti stipriems, kokie buvo ir mūsų tautiečiai, kurių dvasios priespauda nepalaužė.
Žvakelės prie tremtiniams atminti skirtų ženklų uždegtos ir kitose seniūnijose, kur taip pat nusilenkta skaudžiai tautos praeičiai. Rajono atstovai dalyvavo ir renginiuose sostinėje –iškilmingoje rikiuotėje prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, eisenoje Gedimino prospektu bei prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vykusioje akcijoje „Atminties neištremsi“, kur buvo skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės bei jų likimų istorijos.
„Šią dieną tremtinių vardai ir pavardės skaitomi ne veltui. Kiekvienas žmogaus, pasmerkto mirčiai ar sunkiems išbandymams, vardas byloja ne tik apie jo asmeninį likimą, bet ir apie visos tautos istoriją – apie mirusiųjų kūnais paženklintą kelią į šiaurę, amžinojo įšalo žemėje likusius kapus, sulaužytus gyvenimus ir viltį kada nors sugrįžti bei pamatyti Tėvynę“, – po renginio Vilniuje dalijosi socialinio tinklo paskyroje „Facebook“ Lukšių Vinco Grybo gimnazija.
Tauta gyva tol, kol gyva atmintis, tad svarbiausia prisiminti ir nepamiršti, kokį skausmą ir neteisybę mūsų tauta išgyveno, bei gebėti įvertinti, kad tereikia taikaus dangaus ir suvokimo – bus taikus dangus, turėsime viską...
Samanta iš Sintautų:
